Apie ką mes čia…
Nuodėmių mieste Los Andžele įvyksta kraupūs nusikaltimai, kurių aukomis tampa kadaise populiariojo televizinio šou „The Happytime Gang“ žvaigždės. Tarp jų – vieno iš pačių brutaliausių miesto privačių detektyvų Filo Filipso brolis. Filas nusprendžia išnarplioti šią painią bylą ir nubausti brolio žudiką.
Kūrinio turinys
Niekada nebuvau didelis „Mapetų šou“ gerbėjas, todėl į šį projektą žiūrėjau lygiai taip pat, kaip ir į daugumą filmų, kuriuos dažniausiai priskiriu prie atsitiktinių pasirinkimų. Matyt todėl dažnai tenka neutraliai reaguoti į prastus kino projektus, iš kurių ničnieko nesitikiu. Taip buvo ir su režisieriaus Briano Hensono filmu „Žaisliukai suaugusiems“.
Pati filmo koncepcija iš pirmo žvilgsnio yra kažkiek panaši į tai, ką mums 2012 metais su savo filmu „Tedis“ pristatė Sethas MacFarlane‘as. Tačiau tai tik panašiai atrodantis apvalkalas, po kuriuo slėpėsi vulgari ir dėl savo visiškai nuvalkiotų juokelių labai neskani istorija.
Pirmiausia, ką norėčiau paminėti, tai humorą. Jis čia susidėjo iš kelių dalių – lėlių ir žmonių seksualinio santykiavimo bei labai banalių dialogų. Jeigu seksas čia dar buvo pakenčiamas, tai frazės, kuriomis svaidėsi filmo herojai, buvo tiesiog apgailėtinos. Žinot, mėgstu vulgarius filmus kaip ir gerą juodąjį humorą, bet man yra nelabai juokinga, kai beveik viso filmo metu personažai siunčia vienas kitą ant trijų raidžių, vartoja kvaišalus bei siūlosi pamaloninti oraliniu būdu už 50 centų bet ką, kas tik sumokėtų. Švelniai kalbu, bet manau suprantate, ką noriu pasakyti. Kartais net atrodė, jog filmui scenarijų parašė dešimtmetis, pirmą kartą išgirdęs kokio nors Eminemo dainą.
Atmetant prastą humorą, mes turime neblogą detektyvinę istoriją, kuri nors ir yra kažkiek paini, bet jeigu įdėmiai stebi ekrane rodomą situaciją, galima labai lengvai suprasti kas yra atsakingas dėl visų žudynių. Bet bent jau pasakojimo išdėstymas nebuvo nuobodus, nors ir nuspėjamas.
Tiesa, pats viso šio detektyvo pateikimas pradžiugino, nes jis buvo sutapatintas su „Film Noir“ stiliaus projektais, kuriais žiūrovus lepindavo 5-6 praeito amžiaus dešimtmečiuose tokie kino meistrai kaip Billy‘is Wilderis, Johnas Hustonas, Orsonas Wellesas ar Howardas Hawksas. Žinoma, nelyginu šio filmo su mano paminėtų meistrų darbais, bet stilistiškai jis akivaizdžiai buvo paveiktas tokių projektų kaip „Paliestas blogio“, „Dviguba kompensacija“ bei „Kinų kvartalas“.
Filme galima įžvelgti taiklią socialinę žinutę, susijusią su visokiausiais žvaigždūnais, kurių palaidas gyvenimas gali juos nuvesti prie konteinerių, bei pamatyti labai aiškų požiūrį į rasių skirtumus šiuolaikinėje visuomenėje. Ties tuo ši juosta pagerina savo reputaciją, kurią sugadino šlykščiai atrodanti humoristinė dalis.
Žmonių personažai filme nelabai įsiminami. Vienintelė kas dar sukėlė kažkiek emocijų buvo detektyvė Konė, kurios tipažas buvo anti-moteriškas dėl daugybės aspektų. Nenoriu jų čia minėti, nes tai būtų šioks toks siužetinės linijos išpasakojimas. Gi ant tų kelių šio personažo charakterio bruožų yra kuriamas šioks toks humoras.
Lėlių personažų čia labai daug, todėl jų minėti išskyrus detektyvą Filą tikrai nereikia. Filas savo ruožtu yra šlykštus ir labai menkos savivertės herojus, kuris uosto viską, kas primena miltelius, kuris judina viską, kas tik pasipainiojo po jo kojomis, ir, žinoma, keikiasi daugiau už bet kokį moralę praradusį batsiuvį. Ir toks degeneratas bando ieškoti teisybės? Graudžiai juokinga.
Kaip jau minėjau anksčiau, filmas neprailgsta ir tai yra vienas didžiausių jo pliusų. Tai vienkartinis projektas, kuris, manau, yra labiau skirtas „Mapetų šou“ gerbėjams nei eiliniam žiūrovui, kuris norėtų gerai pasijuokti. Todėl, jeigu Jus suglumino juostos anonsas, mano patarimas – rinkitės kitokį filmą, nes šis privers Jus pasigailėti dėl išleistų pinigų.
Techninė juostos pusė
Techniškai, tai buvo ne taip ir lengvai įgyvendintas filmas. Beveik viskas buvo filmuojama prie žaliųjų ekranų su tikromis lėlėmis, todėl natūralumo ir neblogų specialiųjų efektų čia nepagailėta.
Garso takelis malonus ausims, geras. Ypatingai dėmesį patraukė populiari grupės Stealers Wheel daina „Stuck in the Middle With You“, kuri buvo panaudota sukruti ikoniškai Quentino Tarantino filmo „Pasiutę šunys“ scenai. Taip pat juostoje buvo galima išgirsti Nappy Roots hitą „Good Day“ ir Bow Wow gabalą „I Want Candy“.
Kameros darbas taip pat padarė gerą įspūdį. Ypatingai, jeigu kalba eina apie lėles ir jų pateikimą šiame filme. Veiksmo scenoms greiti kameros judesiai irgi pridavė atskiro šarmo, o tai išties neblogai, atsižvelgiant į istorijos visumą.
Montažo darbais negalima skųstis, nes jie nebuvo nei ypatingi, nei gadino peržiūrą dėl kokių nors klaidų. Todėl tiek pasakojimo pateikimas, tiek ir garso sustiprinimas susišaudymo metu nekėlė jokio diskomforto.
Aktorių kolektyvinis darbas
Pagrindinį vaidmenį filme atliko Melissa McCarthy, kuri pastaraisiais metais nesukuria nieko išskirtinio, todėl mums vėl ir vėl tenka mėgautis jos grimasomis ir kvailystėmis. Čia ji peržengė net ir savo padorumo ribas įkūnijant Konę. Vaidybos prasme – tai ta pati Melissa, kurią mes nuo 2011 metų galime stebėti kiekviename komediniame kino projekte.
Antraplanėse rolėse pasirodė nuostabioji Elizabeth Banks, komikė Maya Rudolph, „Biuro“ žvaigždė Leslie‘is Davidas Bakeris ir dažnas komedijų svečias Joelis McHale‘as. Visi jie pasirodė trumpai, todėl tiesiog neįmanoma peikti ar girti jų pasirodymų.
Lėlės filme buvo įgarsintos gerai.
Verdiktas
„Žaisliukai suaugusiems“ – stiprią socialinę žinutę apie rasių nelygybę nešantis, bet pernelyg banalus ir pakankamai šlykštus savo nuvalkiotu humoru filmas, kuris gali sugluminti net ir pačius ištikimiausius juodojo humoro gerbėjus.
