Pirma paslaptis: teisingas kriaušės pasodinimas
Kad kriaušė augtų patenkinta ir laiminga, jai reikalingas priemolingas ar molingas dirvožemis. Kriaušei netinka lengvas smėlingas dirvožemis ar pernelyg sunkus, prastos sudėties molis.
Ką daryti, jeigu jūsų sodo sklypo dirvožemis nepasižymi gera sudėtimi? Štai čia ir slypi pirmoji paslaptis!
Kriaušė gerai auga ant kalvų ir įvairiausių šlaitų. Todėl vietoj sodinimo duobės šiam augalui tiks savotiški kauburėliai. Ir tinka jie kriaušėms su skirtinga šaknų sistema: tiek leidžiančioms šaknis giliai į žemę, tiek turinčioms paviršines šaknis. Sodinti kriaušes reikia pavasarį.
Jeigu kriaušė turi stiprų poskiepį (gili šaknų sistema), po kauburiu būtinai reikia iškasti sodinimo duobę. Į gautą dirvožemį įterpiama 30 kilogramų humuso, 1 kilogramas superfosfato, 100 gramų kalio chlorido ir 1,5 kilogramo kalkių. Sodinimo duobė užpilama puse dirvožemio, sumaišyto su trąšomis, tačiau per daug stipriai nesutankinama. Iš likusio dirvožemio suformuojamas kauburys.
Tada ant kauburio sodinamas dvimetis kriaušės sodinukas, užberiamas dirvožemiu ir priminamas, tačiau ne per stipriai. Kauburio aukštis turi siekti apie metrą, skersmuo – nuo pusantro iki dviejų metrų. Kauburio dirvožemis kriaušei patiks: gerai patręštas, pralaidus orui ir drėgmei. Atstumas tarp kauburių turi būti apie keturis ar penkis metrus.
Išbandykite savo sodo sklype kelias šio vaismedžio rūšis.
Antra paslaptis: vaismedžio priežiūra
Kriaušės priežiūra turi keletą esminių aspektų:
1. Medžio tręšimas azoto trąšomis prieš žydėjimą (superfosfatas, kalis ir humusas papildomi kartą kas tris ar keturis metus!). Trąšos įterpiamos į 15-20 centimetrų gylio griovelius, iškastus 40-50 centimetrų atstumu nuo kamieno.
2. Mulčiavimas durpėmis, pjuvenomis ar sausa žole, piktžolių pašalinimas ir dirvožemio purumo palaikymas; pavasarį ir rudenį aplink kriaušę reikia perkasti 15-20 centimetrų dirvožemio sluoksnį.
3. Sanitarinis vainiko genėjimas.
4. Kas tris ar keturis metus atjauninantis vainiko genėjimas (vaisių neduodančių trijų metų senumo šakų pašalinimas ir dvimečių ūglių patrumpinimas).
5. Laistymas prieš žydėjimą, gegužės pabaigoje, taip pat rudens pradžioje. Trijų-keturių metų medžiui reikia maždaug šešių kibirų vandens, o penkių-dešimties metų – prireiks trijų kibirų vandens vienam kvadratiniam metrui po kriaušės vainiku esančio ploto. Palaisčius žemę reikia išpurenti.
6. Daugelis pamiršta, kad reikia tręšti ne vien kriaušės šaknis. Kai medis žydi, jį reikia apipurkšti 2 procentų sulfato ar 3 procentų superfosfato tirpalu. Kai kriaušė pradeda žydėti, ją galima apipurkšti 2 procentų karbamido tirpalu. Taip pat karbamidu apipurškiama rudenį, surinkus derlių ir nugeltus didžiajai daliai lapų. Tokios procedūros suteikia kriaušei atsparumo ir derlingumo.
Ir dar viena maža gudrybė: kriaušė nemėgsta raudono šermukšnio kaimynystės. Iš dalies dėl to, kad šiuos medžius puola tie patys kenkėjai.
Trečia paslaptis: kriaušės priežiūra žiemą
Kriaušė yra šalčių nepernešantis augalas. Tai ypač pasakytina apie jaunus medžius. Žiemos metu jų šaknys gali žūti net esant minus 15 laipsnių šalčiui. Taip pat žiemą jauni medžiai gali nukentėti nuo pelių ir kai kurių kitų graužikų. Norint išvengti pažeidimų, medžio kamieną būtina apvynioti storu popieriumi arba audiniu, apdorotu specialia priemone, kuri atbaido graužikus. Kamienas apiberiamas 20 centimetrų žemės sluoksniu, o žiemą šioje vietoje sukasamas didelis sniego sluoksnis. Tačiau labai sutankinti jo nereikėtų.
