Viskas būtų beveik idealu, tačiau šiemet atsitiko neplanuotas dalykas, kuris tiesiog sumovė visą džiaugsmą. Kalbu, žinoma, apie klastingąsias melsvabakteres, kurios jau nuo vasaros vidurio taip gerai įsitaisė geriausioje Lenkijos pajūrio zonoje, kad jų nei išnaikinsi, nei kibiru išsemsi. Nuo jų Baltijos vanduo susidrumstė žaliomis drumzlėmis ir tik aklas nepastebėtų, kad su vandeniu kažkas ne taip. Vienur jos vandenį užteršia taip, kad baisu net koją kišti, kitur ne taip baisu, tačiau specialistai vieningi – maudytis negalima, nes galite sukelti pavojų savo sveikatai ir net gyvybei.
Ką daro poilsiautojai? Didžioji dauguma rekomendacijoms paklūsta ir į paplūdimius neina. Mažesnė dauguma juose gulinėja, tačiau į vandenį nelenda. Mažuma nekreipia dėmesio į perspėjimus ir suradę bent kiek švaresnį vandens lopinėlį lenda į jūrą. Kiti daro dar išradingiau – maudosi jau saulei nusileidus. Akis nemato, širdies neskauda.
Tokia situacija gali virsti tikra kančia. Įsivaizduokite – esate prie jūros, kur oro temperatūra siekia 31 laipsnių karštį. Labai karšta, o jūros vanduo iš tolo atrodo toks viliojantis. Kiek žalsvokas, tiesa, bet žaliuosiuose ežeruose vanduo juk irgi žalias. Atrodo nieko taip nesinori kaip tik pūkštelėti į Baltijos bangas. Negana to, vandens temperatūra yra visiškai ne baltiška, o panaši į pietų jūrose esančią. Tiesą pasakius, tokios šiltos Baltijos kaip šiemet Lenkijoje aš nesu regėjęs. Kaip Viduržemio jūroje Kroatijoje. Arba Balyje. Gal dėl to tos bakterijos čia taip išsikerojo.
Taigi, paplūdimyje deginasi minia, bet maudosi vienetai. Tie vienetai sulindę į mažą vandens plotelį šalia Gdynės molo. Besimaudantieji atrodo džiūgaujantys, todėl slaptos vilties genamas kalbinu gelbėtoją. Gal toje vietoje vanduo kiek švaresnis. Ė ne, nuvilia ji mane. Gelbėtojai tik žiūri, kad žmonės neskęstų. Vanduo yra labai blogas ir tie žmonės maudosi rizikuodami sveikata.
Nusiminęs pėdinu paplūdimiu tolyn. Nuo karščio ima siutas, o degintis negalint išsimaudyti man yra per didelė kančia. Esu vandens mėgėjas, lindau net į pramonę užterštą Azovo jūrą Mariupolyje ir į abejotinos švaros vandenį Dniepro upėje Dnipro mieste. Nukakti prie jūros ir nesimaudyti, man atrodo veltui sugaištas laikas. Tarsi girdi kaip vonioje dainuoja moteris ir prie rakto skylutės priglaudi ausį, o ne akį.
Turbūt galima nuspėti, iš kur žinau apie vandens temperatūrą. Ne, ne dėl to, kad šiek tiek pabraidžiojau. Maudžiausi aš toje jūroje, maudžiausi. Nebeištvėriau. Pasikankinęs gal penkias minutes nusprendžiau, kad jei nenardysiu ir to vandens negersiu, gal nieko blogo neatsitiks. Išsirinkau vietą, kur daugiausiai žmonių vildamasis, kad jie kažkokiu būdu jaučia švariausią vandenį. Nubridau kaip Marytė Melnikaitė iki kaklo, pastovėjau vandenyje ir negavęs nė vieno gurkšnio, grįžau atgal net galvos nesušlapęs. Vienas lenkas bandė mane kalbinti sakydamas, kad šiandien vanduo geresnis nei vakar, tačiau nieko jam neatsakiau, nes norėjau nedelsdamas pasiekti krantą, o ir šiaip nemoku lenkiškai.
Tai buvo toli gražu ne tobulos maudynės, bet tikrai geriau nei nieko. Praėjo jau dvi savaitės po jų ir pasekmių dar nepajutau, tai gal, sakau, viskas baigsis gerai.
Jei nesate tiek priklausomi nuo maudynių, Lenkijoje rasite ką nuveikti ir be maudynių jūroje. Ypač Gdanske, nes jis yra didelis ir labai gražus miestas. Jei Sopotas yra lenkiškos Palangos atitikmuo, kurio visas gyvenimas sutelktas vienoje gatvėje ir orientuotas į jūrą, tai Gdanskas yra tarsi Lenkijos Klaipėda – didelis ir gražus, vokiškos architektūros statiniais užstatytas miestas. Viešint jame galima net užsimiršti, kad jūra yra čia pat.
Gdansko ir Klaipėdos istorijos yra gana panašios. Nors abejuose miestuose iki karo dominavo vokiečiai, bet Vokietijai miestai nepriklausė. Atėjus į valdžią naciams, abejuose miestuose prasidėjo vokiečių sukelti neramumai orientuoti į miestų prijungimą prie Trečiojo Reicho. Vėliau istorijos kiek skiriasi, nes Lietuva po ultimatumo Klaipėdą taikiai užleido vokiečiams, o lenkai atsisakė atlaisvinti Gdansko koridorių geruoju, todėl vokiečiai juos užpuolė. Po neilgų kovų, jie ne tik iškovojo priėjimą prie Gdansko, bet užėmė ir patį miestą. Tai buvo antrojo pasaulinio karo pradžia.
Po karo istorijos vėl supanašėjo, nes iš abiejų miestų buvo išvaryti ikikariniai jų gyventojai, o jų vietas užėmė naujakuriai. Gdanską užplūdo lenkai iš rytinių šalies teritorijų, na o Klaipėdoje kūrėsi lietuviai iš didžiosios Lietuvos bei rusiškai kalbantys atvykėliai iš rytų.
Karo metu Gdansko senamiestis buvo stipriai apgriautas, tačiau po jo autentiškai atstatytas. Dabar pastatai atrodo kaip tada kai dar nebuvo karo. Ir dabar palei Gdansko krantinę senamiesčio širdyje statomas naujas didelis namas, kurį pastačius visi galvos, kad jis statytas dar prie vokiečio. Šiokia tokia apgaulė, bet akiai gražu.
Prie viso nudailinto senamiesčio Gdanske yra dar viena vieta, kurią stipriai rekomenduoju aplankyti. Tai garsioji Gdansko laivų statykla. Garsi ji ne vien tuo, kad stato laivus, bet ir faktu, kad sovietmečiu ji buvo tikra rakštis komunistinės Lenkijos struktūroms. Jos darbininkai nuolat streikavo, dėl ko vyko nuolatiniai susirėmimai su sovietine milicija. Buvo net žuvusių.
Galiausiai ši rakštis taip užpūliavo, kad sprogo „Solidarumo“ pavidalu, kurio įsikūrimas stipriai prisidėjo prie visos komunistinės imperijos žlugimo. Dabar šalia laivų statyklos įkurtas „Solidarumo“ centras, kuriame galima pažioplinėti. Bet įdomiausia, kad dalis laivų statyklos teritorijos ir buvusių pastatų yra atiduota viešosioms reikmėms ir joje yra įkurti barai ir naktiniai klubai. Gerą muziką leidžia užsienio didžėjai. Tai labai gerą aurą turinti hipsteriška vieta, į kurią rekomenduoju nueiti vakarais.
Gražių bažnyčių mylėtojams Gdanskas bus tiesiog jėga. Žinomiausia bažnyčia yra Olivos katedra, iki kurios reikės kelias stoteles pavažiuoti Trimiesčio traukiniu. Šalia jos yra gražus parkas.
Kalbant apie Sopotą, man jis nepasirodė labai ypatingas. Jo gyvenimas orientuotas į paplūdimius. Sopote yra jūros tiltas, tik skirtingai nei Palangoje patekimas ant jo yra mokamas, kainuojantis apie 1,5 euro. Dar yra vandens parkas ir lošimo namai, tačiau nėra smėlio kopų ir kvepiančių pušų kaip mūsuose.
Gdynė yra pakankamai naujas miestas, išaugęs tik po pirmo karo kai buvo pastatytas normalus uostas. Tada iš kaimo Gdynė tapo miestu. Ji neturi senamiesčio, tačiau turi paplūdimius ir apžvalgos ratą prie jūros. Prieš kelis metus Gdynė buvo pripažinta kaip geriausias Lenkijos miestas gyventi.
Apsigyventi joje neketinau, todėl nelabai galiu tą gėrį ir pakomentuoti. Apsiribojau pusdienio pasivaikščiojimu, pietumis ir maudynėmis nuo bakterijų žaliuojančioje jūroje. Maitintis Gdynėje yra šiek tiek pigiau nei Gdanske. Ir tai natūraliai suprantama, ji nėra nei tokia populiari, nei perdėm išpuoselėta, nei tokia turistinė kaip Gdanskas.
Jūros ir vaikščiojimo mėgėjams nebloga pramoga ir iššūkis gali būti ėjimas paplūdimiu iš vieno miesto į kitą. Iš Gdansko pasiekti Gdynę pėsčiomis bus kiek toloka, bet nueiti iki Sopoto yra visai realu.
Ar dar skrisčiau į Lenkijos pajūrį kitą vasarą? Skrisčiau, nes ten linksma. Bet su pagrindine sąlyga – melsvabakterės turi būti pasitraukę iš kur atėję.
