Šiandien, po truputį pradedanti džiaugtis pergale prieš ligą, Gailina dalijasi savo sveikimo istorija, rašoma BENU vaistinės tinklaraštyje.
Kaip paaiškėjo jūsų liga?
Pirmiausia man buvo klaidingai nustatytas akių uždegimas. Jį „gydžiausi“ kelis mėnesius. Vėliau dėl nuolatinio drebulio, varginančio širdies plakimo kreipiausi į neurologą – tikėjausi, kad bėdos šaknis atras jis. Gavau raminamųjų vaistų receptą ir nurodymą – jei situacija nepagerės, grįžti po kelių mėnesių. Tada atrodė logiška, kad visus sveikatos sutrikimus lėmė nervinė įtampa: dirbau dviejuose darbuose ir tikrai mažai ilsėjausi.
Į tinkamą gydymosi kelią nukreipė vienas šeimos gydytojos klausimas: „Ar skydliaukę tikrinotės?“ To nebuvau dariusi. Tuomet gydytoja paskyrė skydliaukės tyrimus, vizitą pas endokrinologą. Po jų pagaliau išgirdau tikslią diagnozę – skydliaukės hiperfunkcija (tirotoksikozė). Paprasčiau tariant, mano skydliaukė gamina per daug hormono tiroksino, dėl to ir kyla sutrikimai.
Kokį kelią nuėjote, kol būklė pagerėjo?
Nuo tada, kai išgirdau diagnozę, kiekvieną mėnesį lankiausi pas endokrinologą: vis kartojau tyrimus ir gėriau paskirtus vaistus. Deja, pagerėjimo nejutau. Galiausiai situacija visai suprastėjo: užlipti į trečią namo, kuriame gyvenau, aukštą buvo tikras iššūkis. Be to, pašėlusiai drebėjo rankos ir kojos, darėsi sunku stabiliai išlaikyti kokį daiktą, o širdis, atrodė, ims ir iššoks.
Vis dėlto nepasidaviau. Ieškojau informacijos, kur dar galėčiau kreiptis, ir radau labai gerų atsiliepimų apie Vilniuje dirbantį profesorių Gintautą Kazanavičių. Profesorius, pakartojęs skydliaukės hormonų tyrimus, atlikęs echoskopiją, paskyrė kitus vaistus. Jau po poros mėnesių pasijutau geriau: nurimo širdis, dingo drebulys, pagerėjo akių būklė. Tai buvo didelė pergalė!
Kaip atrodo jūsų kasdienybė, sveikstant nuo ligos?
Iš pradžių turėdavau išgerti apie 14 tablečių per dieną: skydliaukei gydyti skirtų vaistų, įvairių vitaminų. Dabar geriu tik 5 tabletes (šypsosi). Tiesa, vaistus, matyt, vartosiu visą gyvenimą. Kitas kelias – tik operacija, bet gydytojas drąsina, kad jos neprireiks.
Šiek tiek pakeičiau ir savo mitybą: stengiuosi vartoti jodo turinčių produktų, taip pat maitinuosi sveikiau, antraip svoris dėl sutrikusios skydliaukės augtų kaip ant mielių. Anksčiau bandelių neturėjau riboti, o dabar tai – retas desertas (šypsosi).
Be to, dabar daugiau laiko skiriu sau, ilgiau ilsiuosi – to reikalauja sveikatos būklė. Tiesa, fizinės veiklos neatsisakiau, tokiame darbe kaip mano ji – būtina. Tiesiog kasdien nebeskubu kaip pašėlusi.
Sergant skydliaukės sutrikimais, svarbiausia suprasti, kad būklė nepagerės per savaitę ar dvi. Net ir parinkus tinkamą gydymą, geriau pasijaučiau tik po poros mėnesių. Situacija gerėja, bet iki „normos“ dar reikia dirbti. Tačiau nepasiduodu – mano būdas kietesnis.
Skydliaukės hiperfunkcijos simptomai
- Rankų ir kojų drebulys
- Smarkus širdies plakimas
- Akių skausmas, išverstakumas
- Dusulys
- Nuolatinis nuovargis, nemiga
Skydliaukės sutrikimai dažnai lemia ir kūno, išvaizdos pokyčius. Ar teko jų patirti?
Sunkiai. Teko keisti visą garderobą, nes nebetilpau į savo drabužius. Iš pradžių kompleksavau ir dėl užkritusių akių vokų, tačiau laikui bėgant prie šių pokyčių įpratau. Pirmenybę teikiau tam, kad vėl gerai jausčiausi: nedrebėtų rankos, kojos, taip pašėlusiai nebeplaktų širdis.
Pastarieji simptomai tikrai buvo sunkūs. Dienomis labai greitai pavargdavau, o naktimis negalėdavau užmigti: klausiau savo širdies ir nerimavau, kas man bus. Aišku, jautriai reagavau ir į išvaizdos pokyčius, bet pirmiausia norėjau pasijausti geriau. Po kiek laiko, atsiradus vilčiai pasveikti, įtikinau save, kad ir išvaizda susitvarkys. Situacija iš tiesų gerėja: svoris stabilizavosi, o akys – sveiksta.
Ko dėl šios ligos turėjote atsisakyti ir ką atradote?
Pirmiausia – labai sulėtėjo gyvenimo tempas. Anksčiau suspėdavau ir padarydavau daug daugiau, o dabar tenka sustoti ir pirmiausia pasirūpinti savimi, savo sveikata. Nebeturiu tiek daug energijos. Be to, privalėjau pakeisti mitybą: anksčiau valgiau, ką norėjau, ir buvau liekna kaip smilga. Dabar, atrodo, kiekviena bandelė augina kilogramus.
Yra dalykų, į kuriuos išmokau žiūrėti pro pirštus. Tiek nebesuku galvos dėl buities, smulkmenų, karštligiškai nebesirūpinu tuo, kad namuose visada būtų begalė patiekalų. Pirmiausia turiu būti pailsėjusi, kupina jėgų, o visa kita – antrame plane. Ko gero, atradau meilę sau (šypsosi).
