Šiandien 30-metį švenčianti moteris sako, kad šis skaičius jai asocijuojasi su perversmu. Vienas šilčiausių interviu prasidėjo ne apie dovanas ar būsimą gimtadienio šventę, kaip dažniausiai būna įprasta, o apie kur kas rimtesnius dalykus – gyvenimą pakeitusius įvykius ir po jų atsiradusius apmąstymus.
„Nuotaikos geros vien jau dėl to, kad šiandien saulė šviečia danguje, šilta. Jei būtumėte to manęs paklausę prieš kokius tris mėnesius, ko gero, taip nebūčiau atsakiusi. Tuo metu mano galvoje sukosi ne tokios mintys. Mąsčiau apie tai, ką padariau gyvenime, ką reikėtų nuveikti, o ką reiktų palikti ramybėje. Buvo daug svarstymų, į kuriuos galiausiai sau atsakiau“, – DELFI pasakoja ji.
„Kaip ir kiekvienam žmogui, taip ir man, buvo atėjęs metas, kuomet reikėjo sudėlioti savo gyvenimo ataskaitą. Ką nuveikė, koks tai žmogus – ar jis geras, ar blogas, kur jis eina, ko jis ieško, kur jo ta ramybė? Tų klausimų buvo labai daug ir į juos sau po truputį atsakiau. Dėl to šiandien nuotaika yra gera“, – sako pašnekovė.
O dabar, kai jau atsakėte sau į tuos rūpimus klausimus, jaučiatės laiminga?
Taip, dabar esu laiminga. Kur reikėjo – save pateisinau. Savo gyvenimu labai džiaugiuosi. Jis nebuvo ramus, verčiau – uraganiškas, veiklus, veržlus. Pas mane nebuvo monotonijos, sėslumo. Tikiuosi viskas taip bus ir toliau.
Dėl ko turėjote save pateisinti? Ar tam įtakos turėjo jūsų atidaryti mados namai?
Nuo 30-ies man prasidėjo naujas startas. Pradėjau užsiimti nauja veikla, verslu. Sau dėl to neturiu jokių priekaištų. Tiek, kiek turiu patirties, kiek turėjau pajamų, sau duodu tikrai 10 iš 10. Žinau, kokioje situacijoje aš sėdėjau – ketvirtadienį jau pristatymas, o antradienį dar neturėjau modelių.
Buvo daug niuansų, kada man žemė traukėsi iš po kojų. Tačiau situaciją suvaldžiau ir visą tą pristatymą turėjau puikų. Aišku, kaip ir visur, buvo šiek tiek klaidelių, tačiau tai normalu. Neįmanoma pasiekti tobulybės, nors visi to siekiame.
Stengiatės viską vertinti šaltu protu?
Esu emocingas žmogus. Akimirkomis, kuomet man žemė slysta iš po kojų, verkiu, būna, kad ir pasikeikiu visomis kalbomis, bet ta savigaila netrunka ilgai. Niekada neleidžiu sau savęs gailėti, tai niekada prie gero neprives. Žinau, kad privalau stotis ant kojų ir eiti toliau, suktis iš situacijos, kurioje atsidūriau ar ją man sukūrė aplinka.
Ar tas optimizmo genas jumyse glūdėjo visą gyvenimą? O gal jo tenka ieškoti?
Ne. Tikrai ne. Jeigu jūs būtumėte mane kalbinusi, kuomet buvau 16-os metų, pamatytumėte kardinaliai kitą žmogų. Aš buvau labai neigiama. Visose gyvenimo srityse buvau tokia. Buvau pikta, man niekas nepatiko, netiko, buvo negražu. Svajonėmis aš išvis netikėjau. Tiesa, tai irgi nebuvo blogai. Susilipdžiau tvirtą stuburą, aukštą vertybių skalę. O toliau manęs laukė ta kelionė savyje, skirta patikėti svajonėmis. Iš to kardinalaus „ne“ teko sau pasakyti „gal“, o vėliau ir „taip“.
Taigi verslas dabar jums asocijuojasi tik su teigiamomis emocijomis?
Kūrimo etapas, bendravimas su klientais man yra labai malonus, tai pats skaniausias šio proceso vaisius. Tačiau versle yra ir daug techninio darbo, kuris ne visiems yra malonus. Kai ką tenka padaryti, nors atrodo, kad jau nebegali. Bet tai normalu. Tikiu, kas to pasitaiko visuose darbuose. Žinoma, būtų idealu tik kurti, tačiau yra begalė ir kitų darbų, kuriuos privalau atlikti.
Po pirmosios jūsų kolekcijos debiuto teko skaityti įvairių nuomonių. Socialiniuose tinkluose nevengta ir neigiamai atsiliepti apie jūsų kūrybą, į kai kurias diskusijas įsitraukėte net pati. Ar jautriai reaguojate į žmonių kritiką?
Gal žmonėms reikėjo reklamos ir jie bandė ją pasidaryti. Nesu tas žmogus, kuris atsistotų ir pultų duoti į snukį. Kiekvienas mes turime savo nuomonę. Gal ir man yra daug negražių dalykų, bet aš nesmukdau to žmogaus, juk tai jo kūryba, jo vaikas. Juk vieniems blondinės gražios, o kitiems – brunetės. Tai, ką dabar daryti? Susimušti? Nesąmonė.
Tačiau tikiu, kad jaučiate ir didžiulį žmonių palaikymą.
Žinokit, komentarų neskaitau jau milijoną metų, tačiau žmonių palaikymą tikrai jaučiu. Vilniuje ar Kaune ne taip stipriai, bet mažesniuose Lietuvos miesteliuose net faina pasidaro. Žmonės kartais labai nustebina savo nuoširdumu.
Žvelgiant į savo gyvenimą, ar pagalvojate, ko iki pilnos laimės jums dar trūksta? O gal jau nieko?
Trūksta, trūksta (juokiasi). Tas sąrašas labai ilgas. Pirmoje vietoje – taip mūsų su vyru laukiama mergaičiukė (Erika ir Merūnas Vitulskiai augina du sūnus – DELFI). Tikiuosi, kad gyvenime ji kažkada ateis. Tikiu, kad kiekvienam žmogui vis kažko norisi. Atrodo, jau prigrūdi pilną burną, tai ne, vis tiek kažko dar reikia. Gal ir gerai, kad tokie mes esame. Man labai patiko vieno milijonieriaus žodžiai: „Jei mano žmona būtų nieko nenorėjusi ir būtų pasitenkinusi tuo, ką jai duodu, aš nieko nebūčiau pasiekęs“. Ko gero, ta frazė tikrai mums tinka. Norai priverčia mus stengtis.
O ar dar turite svajonių darbo srityje, kurias norėtumėte realizuoti?
Apie tai atsakysiu glaustai. Savo mados namus planuoju padaryti namais tikrąja to žodžio prasme, kur būtų galima gauti visko – ir barnių, ir šypsenų, ir vidinių išgyvenimų. Noriu, kad pas mane atėję žmonės jaustųsi gerai.
Šiandien švenčiate prasmingą jubiliejų. Ar susimąstote apie bėgančius metus? Daugelį žmonių tai gąsdina...
Na, žinokite, ne, tai dar tikrai manęs negąsdina. Aš labai džiaugiuosi šiais savo metais. Matot, aš niekada nesiorientavau į tą paviršutinį grožį, tad man kelios juoko raukšlelės galvos nesuka. Man daug labiau skauda rimtos problemos, pavyzdžiui, kai matau nepilnas šeimas. Tai tikrai kurį laiką gali man neduoti ramybės. Nesu ta geroji Teresė, bet aš tikrai taip žiūriu į pasaulį. Neturiu odinių rankinukų ar batų, nes man gaila gyvūnų, taupau popierių – tik labai stipriai aprašius jį išmetu, man gaila medžių ir t. t. Tikiu, kad gyvenimo pokyčius reikia pradėti nuo savęs, todėl taip stengiuosi auklėti ir vaikus. Ir Merūną kartais stengiuosi paauklėti, bet jis sunkiai prisileidžia. Jis į viską žiūri paprasčiau – jei jam patinka odinis diržas, jis jį ir nusipirks. O aš ieškosiu jam pamainos. Aš jam nuolat prikuriu neįprastų gyvenimo situacijų. Kitaip tariant, jam komplikuoju padėtį (juokiasi).
Ar jau nutuokiate, kaip vyras jus planuoja nustebinti?
Aš labai tikiuosi, kad nenustebins. Esu iš tų žmonių, kurie mėgsta viską kontroliuoti – nesvarbu ar tos staigmenos būtų geros, ar blogos. Manau, kad vyras mane gerai pažįsta ir manęs nestebins. Tikėkimės jis kažką sugalvojo protingo ir kuklaus, nors dažniausiai jis mėgsta perspausti. Ir nebūtinai tai susiję su gimtadieniais, apskritai – jei tai mums svarbi proga ar data, Merūnas mėgsta dovanoti dovanas. Yra padovanojęs žiedų su deimantais, vardinių daiktų, kurie iki šiol nežinau ar man patinka. Žinoma, pasakau ačiū, tačiau man tai niekada nebuvo svarbu. Žmogų priimu tikrai ne dėl jo dėvimų drabužių ar automobilio. Tiesą sakant, dažnai tokių smulkmenų nė nepastebiu. Man svarbiausia yra tai, ką žmogus šneka ir tiek, kiek jis yra balanse – tai mane labai žavi. O žiedai, rankinukai, automobiliai – man vienodai šviečia.
Erika, minėjote, kad anksčiau buvote niūresnė, dažnai gyvenime kartojote žodį „ne“. Kas jus privertė pakeisti požiūrį į gyvenimą?
Taip, tai buvo... liga. Ji mane labai stipriai pakeitė. Supratau arba aš sugriūnu iki galo ir būnu žemės kenkėjas, arba aš privalau stotis ant kojų ir eiti ne pykčio keliu. Pyktis, pavydas suvalgo tave patį. Tiesiog nusprendžiau eiti kitu keliu, kvėpuoti gyvenimu, semtis teigiamų emocijų. Pavyzdžiui, atėjus į darbą reikia pasimėgauti ta dalimi, kuri tau labiausiai patinka. Tikiu, kad teigiamą požiūrį galima rasti visur. Seniau taip stipriai pykdavau, kad net mėlynuodavau iš pykčio, o dabar, jei jaučiu, kad mane apima ši emocija, grėbiuosi sporto, knygų arba tiesiog nueinu parašyti draugėms žinutę: „Pasiilgau. Kaip gyveni? Kaip sekasi?“ arba parašau kokį mielą bendrą prisiminimą. Tikiu, kad dabar mes esame beprotiškai pamiršę pačius žmones. Esame įlindę į tuos darbus, telefonus, ekranus. Labai pykstu ant savęs, jei mane kažkas bando pakalbinti, o aš negaliu jam skirti daug dėmesio, nes kažkur skubu. Kartais nė padoraus akių kontakto neišeina užmegzti. Tokiomis akimirkomis labai pykstu ant savęs. Stengiuosi taip nedaryti. Žinau, kad visus darbai ir laikas spaudžia, tačiau vieną dieną reikia sustoti.
Ar tai buvo jūsų pačios liga? Kaip jaučiatės dabar?
Taip, tai nutiko man. Šiandien viskas gerai, jaučiuosi irgi gerai, duok, Dieve, kad ir toliau taip, tuomet būsiu labai laiminga.
Kaip suprantu anksčiau apie tai nesate viešai kalbėjusi?
Ne, nekalbėjau. Mes su vyru nesame linkę dalintis ligoninės reikalais. Manau, kad tai turi likti sau. Nesinori daryti iš to šou. Turime taisyklę, kad viešai kalbame apie darbus, karjerą, o apie šeimą ar kitus asmeninius reikalus – labai minimaliai, stengiantis neišsiplėsti ta tema.
Šiandien jums ypatinga diena, ar yra ko sau norėtumėte palinkėti?
Pirmiausia palinkėčiau sau ir visai savo šeimai sveikatos. Tai didžiausias turtas, kokį galima turėti. Taip pat norėtųsi daugiau kantrybės – iš tos trumpų distancijų bėgikės virsti ilgų distancijų bėgike, tačiau gali būti, kad tai yra neįmanoma, matyt, toks mano charakteris, bet to vis tiek palinkėčiau. Būtų gerai, kad galėčiau dirbti monotoniškai vieną darbą, o neišprotėti, kai dirbu. Mano gyvenime visada vyrauja griežtas grafika ir tvarka, bet aš labai nemėgtu dirbti vieno darbo ištisą laiką, mėgstu naujoves, judėjimą, todėl sau taip pat palinkėčiau šiek tiek sėslumo.
