Gali būti, kad tai, ką parašysiu šiame rašinyje – nustebins ne visus. Gali būti, kad kai kam tai atrodys visiška norma, ir net gi suims vidinis pyktis ant manęs (teksto autoriaus), kad aš stebiuosi kai kuriais dalykais. Bet taip neturėtų būti. Pasaulis modernėja, eina į priekį, viskas vis geryn ir geryn. Todėl aš stebiuosi tais dalykais, kurie liko tokie, kokie jie buvo maždaug prieš 30 metų, mano tėvų jaunystėje. Juk viskas turėjo pasikeisti į gerą. Jeigu nepasikeitė – vadinasi tie dalykai turi būti kritikuojami. Na ir dar, tekstą greičiausiai piktai komentuos tie, kurie nesupranta tam tikrų elementarios kultūros ir padorumo ribų.
Tad jeigu jums, girta, ant kažkokio kartono gabalo besideginanti moteris, vos sugebanti apversti liežuvį, atrodo normalus dalykas, turėtumėte susigėsti, gerbiamasis ar gerbiamoji.
Sveiki atvykę į centrinį Sankt Peterburgo pliažą. Kodėl jis centrinis? Todėl, kad pačiame miesto centre, pačioje širdyje. Nežinau, ar jis yra pagrindinis pliažas, nes kai klausinėjau miestelėnų, kur jie labiausiai mėgsta degintis ir maudytis – atsakymai buvo patys skirtingiausi, gavau patarimų nukeliauti net į penkis paplūdimius. Buvo sunku apsispręsti, todėl ėmiau klausti, o kuris iš visų pliažų yra arčiausiai miesto, lengviausiai pasiekiamas gyventojams, galbūt kokioje nors įspūdingoje vietoje. Tada jau visų nuomonė buvo vienoda ir žmonės mane nukreipė čia – į Zuikių salą (Zayachy ostrov – rus.).
Pirmiausia reikėtų paminėti, kad Zuikių sala kasdien yra gausiai lankoma turistų, tūkstančiai jų čia atvyksta autobusais ir praleidžia visą pusdienį. Nes ne pliažas saloje svarbiausias objektas, o milžiniška Petro ir Povilo tvirtovė, kurioje palaidoti visi imperatoriai ir imperatorienės, pradedant nuo Petro Didžiojo laikų. Todėl daug kas šią salą vadina ne geografiškai, kaip parašyta žemėlapyje, o liaudiškai – Petropavlovska. Tad jeigu norėsite pasekti mano pėdomis, būdami Sankt Peterburge klauskite vietinių, kaip nuvykti į Petropavlovską, taip jie lengviau supras ir susigaudys, ko klausiate.
Dar ši sala yra ypatinga tuo, kad iš jos po išplaukia daug turistinių laivelių plukdančių miesto svečius po visą Sankt Peterburgo senamiestį. Ekskursija na vadie (ekskursija vandeniu – liet.) – populiaru ten sakyti. Šią frazę išgirsite kiekvienoje gatvėje, nes ekskursijų pardavėjai gana įkyrūs, ir stengiasi po šalį nepraleisti nė vieno praeivio. Net jeigu sakysite: „nenoriu“, jie neatstos, sakys: „o gal vis tik nori?“. Tada jūs sakykite: „noriu, bet visai neturiu pinigų“. Pabandžiau, ir pasiteisino. Siūlytojas atstojo tą pačią sekundę. Nes kam įdomus, turistas be pinigų?
Na ir dar, noriu pagirti Zuikių salą. Leidžiantis saulei joje ima rinktis įsimylėjusios porelės, pavieniai romantikai, nes būtent iš šios miesto vietos geriausiai matosi Sankt Peterburgo pasididžiavimas – Ermitažo muziejaus rūmai ir visa jų krantinė. Vaizdas kaip iš pasakos, svarbu, kad diena būtų saulėta, tik tada tas grožis pilnai atsiveria. Stovėdami Zuikių saloje ir žvelgdami į Ermitažą jūs tikriausiai suprasite, kodėl Sankt Peterbugas vadinamas gražiausiu ir kultūringiausiu Rusijos miestu.
Bet, viskas. Pagyros miesto centre esančiai salai Nevos upėje baigiasi. Dabar jums papasakosiu apie tai, kas mane stipriai nustebino, apie tai, kas kuo greičiau turėtų pasikeisti. Tik ar pasikeis, neaišku.
Jausmas, tarsi nusikėlus laiku į laukinius devyniasdešimtuosius. Aplink slankioja treningus vilkintys vaikinai, kurie tarsi atėję be jokio tikslo. Net nenusirengia, tai į vieną pusę nupėdina, tai į kitą. Tada nueina prie vandens, vėl kažkur slenka. Galima numanyti, kad tokiu būdu ieško merginų, tačiau medžioklė neatrodo labai sėkminga.
Daug sportiškų skustagalvių ateina ir pasideginti. Jie labai įdomiai deginasi, niekada neatsigula. Mėgsta stovėti įtempę visus raumenis priešais saulę, užsimerkti ir taip stovėti geras penkias minutes. Tada jie pakeičia vietą, ir vėl taip pat stovi. Tarsi gyvosios statulos. Labai įdomu juos iš šono stebėti.
Šiame, pilname žmonių miesto pliaže nėra gelbėtojų, nėra saugos darbuotojų, nėra medicinos punkto. Čia nėra persirengimo būdelių, nėra dušų, nėra nieko, kas galėtų būti pliaže. Žinote, ko yra? Yra alaus pardavėja, vaikštanti su dideliu šaltkrepšiu. Ir dar yra kioskelis, kuriame parduoda pilstomą alų ir alų buteliais, taip pat limonadą ir ledus.
Vos žengiau pirmus žingsnius centriniame miesto pliaže – vaizdelis, kaip iš kokio linksmo serialo apie Šuriką. Sėdi, saulės spindulius gaudo du „laikraštininkai“ (kodėl juos taip pavadinau, tuoj paaiškinsiu). Vienas didelis vyras, plačiais pečiais, kaip koks kariūnas, o kitas smulkesnio sudėjimo, kuprą sulenkęs. Vardan savo komforto šie vyrai visiems gyvenimo atvejams naudoja senus laikraščius. Juos vyrai atsinešė su savimi, dideliame maiše. Tiek daug laikraščių, kad jų visiems gyvenimo atvejams užtektų visai klasei moksleivių. Bet vyrai rūpinosi tik patys savimi.
Pirmiausia, jie po savo sėdynėmis, ir po kojomis, ir dar šiek tiek toliau, pasitiesė tuos laikraščius, tarsi tai būtų gultas ar rankšluostis, ant kurių esame pratę degintis Lietuvos pliažuose. Tada tie du vyrai išsitraukė dar daugiau laikraščių ir pradėjo iš jų kažką konstruoti. Lankstė lankstė, tada viską sudraskė. Matyt, ne taip lengva, nesigavo. Ėmė vėl lankstyti ir pagaliau pavyko. Iš laikraščių vyrai pasigamino kepures, tokias jūreiviškas, tarsi tuoj išplauktų į jūrą.
Užsidėjo tas kepures vyrai ant galvų ir liko sėdėti ant patiestų laikraščių, jie įdėmiai nužvelginėjo kiekvieną pro šalį einančią damą, bet kai šios pastebėdavo įsmeigtus žvilgsnius, vyrai apsimesdavo, kad grožisi Ermitažu, kuris stūkso tiesiai priešais juos.
Kitas epizodas iš šio rusiško pliažo gali sujaudinti jautresnius skaitytojus. Ypač tuos, kurie augina vaikus. Mažieji Sankt Peterburgo gyventojai ateidami maudytis Nevos upėje su savimi atsineša ne spalvotus pripučiamus čiužinius ir ne kokius nors ryškius vaikiškus gelbėjimo ratus. Čia viskas daug paprasčiau – vaikai pliuškenasi ant senų, automobilinių padangų. Trys maži berniukai tempė vieną didelę padangą į vandenį, o tada po vieną vis lysdavo į jos vidurį. Kiti du laikė, kad tik jos tolyn nenuneštų upės vanduo.
Padangas vietoje pripučiamų pliažo reikmenų naudojo ir kai kurie suaugę poilsiautojai, jie nusinešdavo jas į vandenį ir plūduriuodami deginosi.
Šiame paplūdimyje nėra jokių taisyklių ir apribojimų, tarp istorinės tvirtovės ir vieno garsiausių muziejų visame pasaulyje besideginantys žmonės, gali elgtis, kaip tik išmano. Štai kodėl kai kurios moterys poilsiauja be liemenėlės, tarsi būtų nudistų pliaže. O ir naminiams gyvūnėliams čia visiška laisvė, tie kas nori – atsiveda savo šuniukus ir kačiukus. Daug kas juos net naudoja, kaip apsaugos priemonę. Atsigulė štai vienas vyras pamiegoti, šalia pasidėjo visus asmeninius daiktus, o kad jokie vagys nepavogtų pastatė budėti savo mažytį šunelį. Tas gi kiekvieną praeivį aploja, parodo, kad prie šeimininko artintis nevalia.
Liūdniausias dalykas Zuikių salos pliaže, kad upės krante mėtosi nemažai šiukšlių, vietomis net stiklo šukių. Žmonės dėl to pyksta, skundžiasi tarnyboms, bet daugiau tvarkos neatsiranda. Pakalbinau kelis poilsiautojus, kurie dejavo, kad šis pliažas nesikeičia jau daug metų. „Labiausiai trūksta gelbėtojų, nes ateina maudytis daug vaikų be priežiūros“, – pasiskundė poilsiautojas Pavelas. Kaip bebūtų tai jo mėgstamiausias Sankt Peterburgo pliažas, nes iki šio nereikia toli, už miesto važiuoti. Be to – atsiveria graži panorama. Ne kiekvienas pasaulio miestas tokią turi.
Apsilankymas šiame paplūdimyje praplės kiekvieno keliautojo akiratį. Net jeigu nenorite degintis ir maudytis – užsukite į šią salą vedini kultūrinių tikslų. O jeigu pristigs laiko – į pliažą pažvelkite iš kitos upės pusės, pro įspūdingojo Ermitažo langus. Jie atsiveria tiesiai į šią maudyklą.
Patogiausiai ir greičiausiai iš Lietuvos Sankt Peterburgą galite pasiekti „Airbaltic“ lėktuvais, kurie skrenda iš Vilniaus ir Palangos oro uostų.
