Niekada negalvojau, kad laimę surasiu svečioje šalyje. Visada buvau patriotė, negailėdama jėgų ir sveikatos dirbau savo šaliai. Deja, niekaip nesisekė atrasti savo laimės... dirbau tokioje srityje, kurioje buvau lyg balta varna – vienintelė moteris tarp vyrų, neturinti tėvelių, kurie galėtų stumtelėti į priekį, padėti... Visko siekiau savo galva. Ir nors dirbau dešimt kartų daugiau ir sunkiau nei mano kolegos vyrai, tačiau vis tiek buvau laikoma prastesne. Kartą nebeišlaikiau ir papasakojau apie situaciją šefui... Tai buvo didžiausia mano klaida. Sulaukiau ne palaikymo, o pasiūlymo išeiti iš darbo, jei man per sunku ir nesugebu konkuruoti su vyrais... Po to pokalbio mano dienos dar labiau apkarto...
Grįžus namo po darbo išliedavau kibirus ašarų... Nežinojau, kiek laiko tas tęsėsi, kai vieną dieną netyčia Facebooke sulaukiau seno pažįstamo kvietimo draugauti. Pradėjome susirašinėti. Susipažinome su juo dar studijų laikais, kai buvau nuvykusi į Švediją stažuotei. Išsikalbėjome su juo. Sužinojau, kad jis ruošiasi išeiti iš darbo, planuoja kelionę į Indiją gyvenimo prasmės paieškoms. Pasipasakojau ir aš jam apie savo išgyvenimus... Jis pasiūlė nusiųsti savo CV jo darbdaviams, galbūt gaučiau jo vietą dirbti. Netikėjau savo sėkme, tačiau žinojau, kad nieko neprarasiu. Pasinaudojau patarimu. Po kiek laiko sulaukiau kvietimo atvykti pokalbiui į Švediją.
Turėjau kelis neišnaudotus laisvadienius, todėl per juos nuskridau už Baltijos. Darbdaviams pokalbio metu palikau gerą įspūdį, tad pasiūlė prisijungti prie jų komandos. Sutarėme, kad pradėsiu dirbti po mėnesio. Grįžau į Lietuvą, susitvarkiau visus reikalus ir išvykau atgal. Dirbu Švedijoje jau daug laiko ir negaliu atsidžiaugti. Visi yra be galo draugiški, nejaučiu jokios diskriminacijos darbe. Kolegos vieni kitus palaiko, darbdaviai skatina darbuotojus siekti karjeros aukštumų, skiria nemažai lėšų tobulėjimui. Jaučiuosi beprotiškai laiminga! Dirbu mėgstamą darbą draugiškame kolektyve. Esu lygi su savo kolegomis. Ir nesvarbu, kad esu moteris (čia moterys sudaro nemažą dalį kolektyvo), kad neturiu įtakingų giminių, kad esu atvykėlė. Čia vertinamos mano žinios ir sugebėjimai, o ne tai, kokią padėtį užima mano tėvai.
Negana to, po darbo turiu nemažai laiko poilsiui, aktyviam laisvalaikiui. Savaitgalius išnaudoju šalies pažinimui. Žinoma, dalį laisvo laiko skiriu kalbos mokymuisi (tikriausiai sunkiausias dalykas buvo išmokti kalbą, kartais vis dar įterpiu vieną kitą anglišką žodį). Tačiau galiu drąsiai teigti, kad visos įdėtos pastangos sugrįžta su kaupu. Džiaugiuosi, kad nepabijojau ir pasidaviau likimui į rankas...
Linkiu kiekvienam atrasti laimę savo tėvynėje, tačiau, jei to nepavyksta padaryti, nebijokite – iškelkite bures ir plaukite tolyn. Būkite drąsūs, juk nežinote, kokie nuotykiai Jūsų laukia priešakyje! Sėkmės!
A.
