Dėl atominių ginklų gamybos paskelbtos, nutrauktos ir vėl paskelbtos sankcijos Iranui gali sukelti nepatogumų keliautojams. Pavyzdžiui, mūsų vizito metu neveikė banko kortelės. Turėjome nuolat nešiotis pluoštus grynųjų.
Paviešėję gražiausiu Irano miestu vadinamame Isfahane, leidomės į dar geresnę vietą – dykumoje pastatytą Jazdo miestą.
Tai ne tik dykumos, bet oro ventiliacijos kaminų ir tylos bokštų miestas. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad man jis sukėlė daug daugiau emocijų nei Isfahanas. Jazdas ne toks turistinis ir pompastiškas, tačiau tokio senamiesčio kaip Jazde nemačiau niekur kitur.
Iš visų pasaulio senamiesčių į labirintą panašiausias būtent Jazdo senamiestis, kuriame dominuoja vienodo aukščio, vienodi šviesaus molio spalvos namukai ir visiškai vienodos siaurutėlės gatvelės. Namukai neturi langų išeinančių į gatvę. Yra tik durys, kurios namus paverčia dar mįslingesniais. Pasiklysti čia – paprasčiau nei paprasta. Pasak UNESCO informacijos, Jazdo senamiestis yra vienas seniausių pasaulyje. Ant namų stogų pastatyti badgyrai – natūralūs oro kondicionieriai.
Į Jazdą vykome autobusu iš Isfahano, nes traukiniai važiavo labai nepatogiu laiku. Kelionė kainavo kelis eurus ir truko penkias valandas. Autobusas šįkart buvo modernus, patogus ir netgi su nemokamais užkandžiais.
Vykstant Jazdo link, matyti kaip keičiasi gamta. Dingsta žaluma, įsivyrauja smėlynai, o išlipus pučia smarkus vėjas. Jazdas yra Irano geografinis centras.
Ir ne tik geografinis. Jazdas yra ir zoroastrų religijos centras. Zoroastrizmas (ugnies garbinimas) yra antra seniausia žinoma monoteistinė religija pasaulyje po judaizmo. Vienas keisčiausių šios religijos ritualų – mirusiuosius pririšti prie medžių ir palikti sulesti grifams. Bet svarbiausia, kad ši religija musulmoniškame Irane yra diskriminuojama mažiausiai. Skaičiuojama, kad šią priešislaminę ugnies garbintojų religiją išpažįstantys žmonės sudaro net penktadalį miesto gyventojų.
Mūsų viešbutukas yra viename iš šlapio smėlio spalvos senamiesčio namų. Jame yra didelis vidinis kiemas su baseinu ir daug durelių, už kurių yra maži kambarėliai. Kaina – 5 doleriai už lovą. Vidiniame kieme įsitaisius ant išklotų kilimų galima gurkšnoti arbatą ir ilsėtis. Viešbučio darbuotojams visai nesvarbu kas tuose kambarėliuose gyvena ir kas su kuo miega – tik pirkit kambarį ir nesukit mums galvos, byloja jų povyza. Gal jie ne musulmonai, o zoroastrai, ir apskritai, kur žiūri dorovės policija, pasipiktinęs pagalvojau.
Ant viešbučio stogo įrengtas restoranas – bufetas. Vakarienė – 7 doleriai ir valgyk kiek nori. Maistas tikrai skanus ir stengiamasi, kad jis būtų labiau vietinis, bet ne per daug šokiruojantis turistus. Ryžiai su raugerškiais, daržovės, vištiena iranietiškai, jautienos mėsos kukuliai, baklažanų troškinys su daržovėmis, kelių rūšių salotos, lęšių sriuba ir kiti patiekalai buvo labai skanūs. Mes kaip tikri lietuviai kimšom kiek tilpo, nes juk sumokėta. Gėrimai irgi buvo įskaičiuoti į kainą. Alkoholio nebuvo. Panašiausias į jį gėrimas – obuolių alus. Labai skanus, niekur anksčiau nebuvau tokio ragavęs. Didžiausias restorano pliusas – nuo jo atsiverianti senamiesčio, vėjo bokštų ir mečečių panorama. Temstant viskas atrodo dar paslaptingiau. Koks puikus miestas, kaip iš pasakos, pagalvoju jau dešimtą kartą.
Prieš miegą išsiruošiame paklajoti tamsiomis senamiesčio gatvelėmis. Žemėlapį ir bet kokias navigacines priemones galima padėti į šoną, nes nelabai jos padės. Verčiau eiti pagal intuiciją.
Senamiesčio širdyje stovi didelė Jameh mečetė, todėl galima klajoti ir orientuotis pagal ją. Eini gatvele ir jautiesi tarsi eidamas tuneliu, nes daug tarpuvarčių, visur tamsu ir siaura. Toks senamiesčio stilius buvo kuriamas apdairiai, kad kuo mažiau dykumos saulės pakliūtų į namus. Naktį apšviečia tik blausios lemputės spingsinčios prie namų durų. Žmonių nėra. Kartais tamsą perskrodžia motociklų šviesos. Motociklai čia populiariausia transporto priemonė, nes didesnės siaurose gatvelėse tiesiog neišsitenka. Kai kur ir motociklą reikia vairuoti labai atsargiai, nes nubrauksi į sieną.
Pradžioje buvo nejauku slampinėti tuščiomis labirinto gatvelėmis, nes užpuolimo atveju nebūtų erdvės pabėgti. Tačiau nieko panašaus neatsitiko. Vytas pasiūlė įsivaizduoti, tokias gatves 1994 m. Kaune. Būtų buvę ne kažką, pasakiau įsivaizdavęs.
Dar vienas Jazdo perliukas – užmiestyje esantys tylos bokštai. Tai zoroastrų religijos sudedamoji dalis. Juose buvo laidojami mirusieji. Bet laidojami ne taip kaip mes suprantame šį žodį. Jie buvo užvežami arkliais į bokštą esantį kalno viršūnėje ir ten paliekami jau minėtiems grifams sulesti. Pagal zoroastrų religiją, ugnis, žemė ir vanduo yra šventi, todėl jų teršti žmonių lavonais negalima.
Žinoma, šis ritualas ir ypač jo pasekmės nebuvo nei patogus, nei higieniškas, nes paukščiai ištampydavo lavonus po apylinkes. Mūsų laikais modernūs zoroastrai mirusiuosius įmūrija į betoną ir tik tada užkasa, idant lavonas neturėtų tiesioginio sąlyčio su žeme. Tylos bokštuose jau nieko nebelaidoja, jie tarnauja turistiniais tikslais. Norint užlipti į tokį bokštą, reikia nemažai laiptelių įveikti. O zoroastrų kapinės įkurtos šalia tylos bokštų.
Už 10 dolerių taksistas mus nuveža iki tylos bokštų, palieka valandai pasiganyti, atvažiuoja pasiimti ir nuveža į Ateškadė – zoroastrų šventyklą, kurioje dega amžinoji ugnis. Ten nieko įspūdingo, dega ugnis už stiklo ir tiek.
Mečečių Jazde jau net nebelankome, nes ir taip pakankamai prisižiūrėjome. Jazde jos išskirtinės tuo, kad jų išorinis vaizdas labai panašus į melagių pilį iš filmuko „Melagių pilis“.
Jeigu Isfahano viešbutyje radiatoriai plieskė neįtikėtinu karščiu, tai Jazde tuose smėlio kambarėliuose jų apskritai nebuvo. Naktys buvo pakankamai šaltos, todėl mano imuninė sistema galiausiai neatlaikė tokių temperatūros pokyčių ir likusią kelionės dalį praleidau bjauriai sloguodamas su dar bjauriau perštinčia gerkle.
Sykį sėdėjome ant kilimų savo viešbučio kiemelyje ir valgėme jogurtus. Bendrakeleivė mane išjuokė, kad esu „stabdis“ ir perku tik tokių skonių jogurtus, kuriuos turime ir Lietuvoje. Anot jos, tikri keliautojai turi išbandyti ir vietiniams skirtus produktus. Kai naujovių mėgėja paragavo savo novatoriško jogurto su svogūnais, tada atėjo mano eilė šaipytis, stebint susiraukusią damą.
Tame pačiame kiemelyje kabojo pasaulio žemėlapis. Jo išskirtinumas buvo tas, kad Lietuva jame buvo parodyta be Vilniaus krašto su sostine Kaunu. Pasidarė smalsu ar čia jie čia taip rodo praeitį, ar ateitį.
Nepaisant fakto, kad vietiniai kėsinosi iš mūsų atimti Vilnių, Jazdas man paliko nepamirštamą įspūdį ir beveik be konkurencijos buvo geriausias, įdomiausias, mistiškiausias ir labiausiai sukrėtęs Irano epizodas.
Kelionė po šią paslaptingą Azijos šalį artėja prie pabaigos, tačiau prieš pasukant namų link, mūsų dar laukia vyno ir rožių miestas Širazas bei senovinis Persepolis. Kokio dar vyno, paklausite jūs? Juk Irane draudžiamas alkoholis. Apie tai – kitoje ir paskutinėje pasakojimo apie Iraną dalyje.
