Pasigenda drėgmės
Gegužės pabaigoje žemdirbių laukuose prasidėjo intensyvi šienapjūtė. „Gyvulius auginantiems ūkininkams saulėtas ir šiltas metas labai palankus darbams, tačiau kaitra ir drėgmės trūkumas neleis augti atolui, todėl žmonės bus priversti laikyti gyvulius uždarytus ir juos šerti tvartuose, juk lietaus nenumatoma“, – situaciją apibūdino rajono Ūkininkų sąjungos pirmininkė Dalia Lūžienė-Malijonienė.
Pandėlio seniūnijos ūkininkas Vladas Martinonis netrukus baigs šienapjūtę, tačiau taip pat sunerimęs dėl sausų orų. Jis laiko 60 melžiamų karvių, prieauglio, daugiau nei 10 mėsinių galvijų, tad yra dėl ko rūpintis.
Karvės – lenkams?
Ūkininkai sunerimę ir dėl kitų dalykų. Kokių? Šalies spaudoje pasirodė informacija, kad kupiškėnai išparduoda melžiamų karvių bandas, nes nebemato ūkio perspektyvų. Pagrindiniai produktyvių karvių pirkėjai – Lenkijos ūkininkai. Tiesa, į gyvulius jie žiūri priekabiai ir atsirenka tik geriausius. Kitus tenka parduoti mėsai.
Ar tikrai taip nusiteikę kupiškėnai? To pasiteiravome Zigmantą Aleksandravičių, Kupiškio rajono Ūkininkų sąjungos vadovą. Jis patvirtino, kad panašios nuotaikos ir situacija ne tik Kupiškio rajone, bet ir visoje Lietuvoje – pieno ūkiams išgyventi mažai galimybių.
„Žmonės pristigo kantrybės. Neturi poilsio dienų, atostogų, už produkciją gauna grašius. Liūdniausia tai, kad, matydami tokią situaciją, ūkininkų vaikai nežada sekti tėvų pėdomis. Valdžia tik bando kalbėti apie smulkaus ir vidutinio ūkio skatinimą. Nei Bronius Markauskas (buvęs žemės ūkio ministras – aut. past.), nei kiti valdininkai nevaldė situacijos. Praleistas laikotarpis, kai galėjome panaudoti buvusių kolūkių fermų pastatus. Dabar tie pastatai dūla. Naudodami ES pinigus, smulkiname tuos mūrus, o ne ką nors statome. Jei pamatytų danai ar vokiečiai, ką mes naikiname už jų pinigus, tikriausiai susiimtų už galvų. Dabartinė situacija verčia žmones ne dirbti, o prašyti...“ – sakė Z. Aleksandravičius.
Ne smulkiųjų naudai
D. Lūžienės-Malijonienės ir V. Martinonio pasiteiravome, kokia situacija mūsų rajone. Jie netryško optimizmu.
„Kas belieka mažiesiems? Lietuvoje išsilaiko tik stambūs ūkiai, turintys apie dviejų šimtų karvių bandas. Aš laikau 60 karvių, esu „smulkus“. Tokiems už priduodamą pieną mokama mažiau. Jei augini vos kelias karves, neturi žemės ūkio technikos, ją reikia samdytis, visai neapsimoka. Lenkijoje kitaip, ten daugiau šeimos ūkių. Mūsų šalyje klesti tik didieji ūkiai. Apeinamas įstatymas turėti ne daugiau nei 500 ha žemės, ji perkama kitų vardu, o tas tariamas savininkas kviečio nuo rugio neskiria“, – piktinosi V. Martinonis.
Rajono Ūkininkų sąjungos vadovė reziumavo: „Mūsų rajone didesnių pieno ūkių savininkai karvių neatsisako, o smulkesnių – taip. Tokia tendencija.“
