„Mes tikrai dažnai viena kitai sakome, kad mylime. Ir tai sakau ne tik iš įpročio, bet sakau jai tai, kai manyje tas jausmas užauga, prisikaupia. Tai būna labai natūralu. Dukrytei „aš tave myliu“ išsprūsta net ir stovint eilėje parduotuvėje, tad irgi manau, kad ji šiuos žodžius man sako nuoširdžiai. Be abejo, tai garsiai sakyti savo vaikams reikia“, – teigia dainininkė.
Ar Nijolė ir Patricija geros draugės?
„Savo dukrytei esu visas gyvenimas. Bendraujame labai daug, jaučiu, kaip reikalinga jai esu ir tarp mūsų esantis ryšys labai stiprus. Net dviračiu važiuoti mokiau ją aš, o ne tėtis. Tėtis dažnai išvažiuoja dirbti į Kauną, tad Klaipėdoje liekame dviese, tada net ir miegame kartu. Tad esam tikrai geros draugės, bendraujame labai šiltai ir daug.
Aišku, visko būna, bet problemas sprendžiame kalbėdamos, stengiuosi įsiklausyti į jos mintis, nusiskundimus. Tikrai nenumoju ranka, jei ji blogai jaučiasi, jei jos mažą širdelę kažkas slegia“, – pasakoja N. Pareigytė-Rukaitienė.
Paklausta, ar tėvai su savo atžalomis turi būti draugais ar vis tik išlaikyti tėvų-vaikų santykius, kad galėtų pamokyti ir auklėti, Nijolė sako, kad ir čia reikalingas aukso vidurys.
„Aš manau, kad visame kame turi būti harmonija, tėvai turi būti draugai su savo vaikais. Aš su savo mama ir tėte puikiai sutariu, jie yra tas ratas žmonių, su kuriais man labai gera būti, o išvažiavusi iš jų namų, beprotiškai ilgiuosi.
Norėčiau, kad ir dukra užaugusi taip jaustųsi. Kad jos santykis net ir dabar su mumis būtų šiltas, atviras. Auklėti vaiką man sekasi sunkiau, nes aš visad stengiuosi labiau suprasti, pateisinti jos poelgius, o jei ir auklėju, tai darau švelniai, per kalbėjimą, kantriai aiškindama.
Mūsų šeimoje vyras užima griežtesnę poziciją, kartais net ir aš sulaukiu dėl to priekaištų. Bet jei jau jis auklėja griežčiau, stengiuosi jam neprieštarauti. O jei ir manau, kad reiktų toje situacijoje pasielgti kažkaip kitaip, tai jam pasakau ne prie vaiko. Manau tai yra svarbi taisyklė ir ja vadovaujasi daugelis šeimų.
Tai aš visose situacijose ieškau to aukso viduriuko: nors ir esame draugai, bet turime suprasti savo ribas ir žinoti, kaip elgtis yra gerai, o kaip – ne. Čia dažnai ne tik aš dukrytę paauklėju, bet ir ji mane“, – šypsosi atlikėja.
Ar jau su dukra ji pasikalba rimtesnėmis, intymesnėmis temomis? Vis tik penkiamečiai yra be galo smalsūs, o ir klausimai jų būna ne tokie jau lengvi...
„Mano manymu, dar mums per anksti, bet ji jau užduoda tokių klausimų, kaip, pavyzdžiui, kodėl pas berniukus yra vienaip, pas mergaites kitaip.
Tai jei vaikui kyla toks klausimas, bandai paaiškinti. Mes šeimoje stengiamės net filmų kartu nežiūrėti tokių, kur bučiuojasi arba bandome nukreipti jos dėmesį, kad nematytų. Net ir patys nelabai galime bučiuotis, ji mums ir apsikabinti neleidžia (juokiasi). Ji jaučia pavydą, mane labai saugo, kai vyras apsikabina, ji išreiškia nepasitenkinimą... Aišku, tai nėra gerai, bet mes stengiamės jos neerzinti, todėl apsikabiname ir pasibučiuojame tada, kai nėra vaiko šalia“, – sako Nijolė.
Pasiūlėme jai DELFI iššūkį: kaip Nijolei pasiseks atsakyti į suktai nelengvus vaikų klausimus?
Kodėl tėčiai auginasi barzdas, o po to bučiuodami duria?
Mūsų tėtis nesiaugina barzdos, tad šios problemos neturime (juokiasi).
Kodėl negalima gyventi žaislų parduotuvėje ar kino teatre, juk ten tiek daug visko yra ir labai smagu?
Mano vaikas tokių klausimų neužduoda. Pas mus namie yra pilna veiklos, dukra turi daug žaislų, piešimo priemonių, dėlionių, tad ir taip gyvena kaip žaislų parduotuvėje.
Kas mūsų kūne yra liauka?
Kadangi dukra dabar yra kodėlčiukas, ji neseniai manęs klausė, iš kur atsiranda kraujas. Tai jau buvo nemažas iššūkis (juokiasi).
Koks skaičius yra pats paskutinis prieš begalybę?
(Giliai atsidūsta) O Dieve, kokie sudėtingi klausimai! Kokie vaikai čia juos uždavinėja?
Kodėl seni žmonės tokie susiraukšlėję?
Mano Patricija žino, kad močiutė jau yra sena, ant anytos taip nesako, nes ji yra gerokai jaunesnė. Nors, dabar jau močiučių yra ir labai jaunų (juokiasi).
Kodėl kai kurie žmonės rūko?
Labai sunku man atsakyti į šituos klausimus, nes mano vaikas to neklausia.
Jei išgerčiau muilo, ar gali būti, kad bezdėčiau burbulais?
(Juokiasi) Mano dukra ir šiaip visada pasisako, kai pabezda. Bet tokių durnų klausimų neklausia.
Kas yra Dievas ir kodėl jo visi bijo?
Nebijom mes Dievo ir nereikia jo bijoti. Esame buvę ir bažnyčioje, prieš porą mėnesių buvome Druskininkuose, daug apie tai kalbėjomės. Dievą reikia mylėti, juo tikėti. Sunku paaiškinti vaikui, kas Dievas yra, kai net kai kurie suaugusieji to nežino. Bažnyčioje mes klausomės kunigo, uždegam žvakelę, linkim visiems sveikatos ir tai yra labai mėgiamas mano dukros ritualas.
Kodėl lietus šlapias?
Vyras kažkada bandė paaiškinti dukrai, kaip ten susidaro kondensatas, kaip keičiasi slėgiai ir panašiai, bet mes kai lyja lietus laukiame saulės ir ieškome vaivorykštės.
Mama, tu iš proto išsivarysi?
Tiek suaugusius, tiek vaikus iš proto dažniausiai varo rutina ir Patricija vis juokdamasi paklausia „Mama, gal tu išprotėjai?“. Tai čia ne tik mamos, bet ir vaikai gali iš proto išsivaryti.
Kiek yra „daug“?
Pas mus daug gali būti daržovių, vaisių, bet yra taisyklė – tik po vieną saldainį į dieną. „Daug“ skaičiuojame šimtais (juokiasi).
Ką rodo filmuose suaugusiems, kai tėveliai neleidžia mums jų žiūrėti?
Patricija neklausia to, bet supranta – tokiuose filmuose arba kažkas kažką skriaudžia, žudo, arba žmonės bučiuojasi.
Kodėl mes negalime matyti ateities, nors praeitį matome?
Laiko suvokimas pas vaikus yra itin sudėtinga tema. Neseniai, kai ruošėmės kelionei į Ameriką, mes jai daug pasakojome apie Niujorką, rodėme nuotraukas, kalbėjome, kad skrisime lėktuvu ir jai labai sunku buvo suprasti, ką reiškia, pavyzdžiui, „už poros savaičių“. Ir to niekaip negali paaiškinti.
Kai gimsta brolis ar mes galime jį atgal sukišti, kad gimtų sesė?
Jau esame iš Patricijos girdėję panašų pasakymą: jei gimtų sesė, tai ji padėtų mums ją auginti, jei brolis – galėsime auginti jį patys (juokiasi).
Mamos pagimdo vaikus, o ką gero daro tėčiai?
Mes kalbamės apie tai, jog vaikučiai išauga pilvelyje ir kai atostogavome Amerikoje, buvome galerijoje, kur buvo nuotraukų, kaip moterys gimdo, tai Patricijai buvo šokas. Tačiau ir gera pamoka.
