Kelionės pradžioje visi susitikome Indijos sostinėje Naujajame Delyje. Turėjome vos porą valandų susipažinti su šiuo gražiu miestu, o paskui įšokome į tikrai perpildytą tolimųjų reisų autobusą. Visą naktį praleidome važiuodami į Manalį. Tai puikiai žinoma kalnų gyvenvietė Himalajuose, įsikūrusi 2050 metrų virš jūros lygio.
Manalis yra sustojimo vieta daugybėje žygių ir ekstremalių kalnų sporto šakų, tokių kaip plaukimas upe rąstais, trasose. Vis dėlto, tam laiko mes neturėjome. Mes čia atvykome dėl to, kad Manalis buvo pradinis taškas kelionėje motociklu į Ladaką.
Siekdama pasirūpinti Ladakos švarumu, vietos valdžia nusprendė apriboti į miestą įleidžiamų transporto priemonių skaičių iki tūkstančio per dieną. Nors tai nuostabi mintis, ji sukėlė milžiniškus eismo kamščius. Kol pasiekėme patikros punktą, užtrukome kelias valandas. Tačiau kai pagaliau įveikėme jį, keliai tapo beveik tušti ir mums pagaliau atsivėrė kvapą gniaužiantys kalnų vaizdai.
Galų gale mes pasiekėme Rohtango perėją, kuri yra 3978 metrų virš jūros lygio. Tai buvo pirmoji kalnų perėja mūsų kelionėje motociklu. Vietos gyventojai mums pasakė, kad ši perėja užsitarnavusi pavojingos reputaciją dėl nenuspėjamų sniego audrų ir pūgų, tačiau kai mes ją pasiekėme, dangus buvo giedras, oras puikus, o vaizdai… na… jie buvo tiesiog nenusakomo grožio.
Tada tęsėme kelionę tolyn. Nors vaizdai darėsi vis gražesni, keliai – vis labiau prastėjo! Kai mes pagaliau pripratome prie kelių, susidūrėme su kiek sudėtingesnėmis problemomis.
Žinoma, tai mūsų nesustabdė ir mes tęsėme savo kelionę į Himalajus, įveikdami kalnų tiltus, lenkdami didelius sunkvežimius, trumpam stabtelėdami pailsėti, pravažiuodami kvapą gniaužiančius slėnius, išbandydami savo ribas siauruose purvo keliuose ir būtinai įsitikindami, kad nepristigsime degalų.
Artėjant vakarui, kai jau manėme, kad blogiausia įveikta, mus ištiko TAI. Matyt sniegas kalno viršūnėje tirpo, dėl ko upė patvino ir užpylė 50 metrų kelio, kurį mums reikėjo įveikti. O tai nebuvo taip lengva, kaip jums galėtų atrodyti.
Nepaisant to, kad mūsų batai šlapo ir tapo tamsiai juodi, mes toliau važiavome savo motociklais dar valandą su puse, kol galiausiai pasiekėme namus, kur turėjome nakvoti.
Mūsų pirma kalnų perėja tą dieną buvo pavadinimu Bara-lacha la, ji buvo 4890 metrų virš jūros lygio aukštyje. Darėsi vis sunkiau kvėpuoti, oras darėsi vis šaltesnis, tačiau mes buvome taip susijaudinę, kad buvo niekas nesvarbu, išskyrus važiavimą toliau.
Kirsdami vieną kalnų perėjų tą dieną, sutikome keturis keliautojus iš Lietuvos: Viktorą, Augustą, Julių ir Marių. Buvo neįtikėtinai keista juos čia sutikti, nes Lietuva tokia mažytė šalis. Tačiau visi mes buvome čia – keli kilometrai aukščiau jūros lygio Himalajuose, visi ant motociklų. Tai likimas!
Mes visai neturėjome laiko, nes norėjome dar tą patį vakarą pasiekti Lehą. Vis dėlto, negalėjome atsispirti pagundai kas kelis kilometrus sustoti… Turiu omenyje… vaizdai buvo per gražūs, kad atrodytų tikrove!
Lehas yra nedidelis kalnų miestas Indijos Himalajuose, per kurį ilgus šimtmečius ėjo svarbus prekybos kelias tarp Tibeto, Indijos ir Kinijos, o dabar tapo populiaria turistine vieta, kasmet pritraukiančia tūkstančius nuotykiams neabejingų turistų. Taip pat tai paskutinis miestas prieš mūsų pagrindinį tikslą – Khardung-la kalnų perėją. Apie mūsų sukūriau trumpą dokumentinį filmą, kuriame – kvapą gniaužiantys kalnų vaizdai, mūsų nuotykiai ir pagaliau… viršūnė.
Ar pasiekėme kelionės tikslą? Tai pamatysite trumpame dokumentiniame filmuke!
