Vaidas Purmalis neslepia, kad emigracija jo gyvenime buvo visiška afera – išvyko nė nežinodamas, ką veiks užsienyje, tad kelis mėnesius nė nedirbo, o gavęs pasiūlymą kuopti triušių mėšlą nesipurtė juodo darbo.
Vaidas sako, kad turbūt pats likimas jį nuvedė reikiama linkme – dabar jis ne tik Lietuvos žmones aprūpina triušių mėsa ir turi savo verslą.
Emigracija, anot Vaido, buvo neapgalvotas sprendimas, tačiau 2000-aisiais metais Lietuvą palietusi ekonominė krizė privertė ieškoti kaip pragyventi.
„Iš naivumo išvykau, maniau, viskas iškart bus gerai. Tačiau kelis mėnesius nedirbau – tvarkė dokumentus. Laimei, viskas susidėliojo. Mitas, kad užsienyje lietuvių laukia ir darbas iškart bus. Išvažiuoti tikrai lengva, tačiau rasti pragyvenimo šaltinį nėra labai paprasta. Kai po trijų mėnesių pasiūlė už poros šimtų kilometrų triušių mėšlą vežti, sutikau – kitokio darbo negalėjau rasti. Dabar net gėda prisimint tokią pradžią, – juokiasi vyras. – Jei dabar reikėtų tokį žingsnį padaryti – emigruoti, tikrai taip nebesielgčiau. Tačiau esu labai patenkintas, kad išvažiavau ir grįžau į Lietuvą. Kitaip gyvenime su tais triušiais nebūčiau pradėjęs“.
Grįžo dėl dukrų
2005-aisiais metais, anot V. Purmalio, įvyko savotiškas lūžis. Penkerius metus dirbęs Ispanijoje jau buvo ten atsivežęs ir šeimą, tačiau supratęs, kad dukros beveik nebekalba lietuviškai, vyras su žmona sukluso ir nusprendė grįžti į gimtą kraštą.
„Dukros nustojo kalbėti lietuviškai, buvau bejėgis ką nors pakeisti. Mes gyvenome netoli Barselonos, tad lietuvių aplinkui beveik nebuvo. Dukros gimusios dvejų metu skirtumu. Dar su mumis lietuviškai kalbėdavo, tačiau tarpusavyje jos vis tiek bendraudavo ispaniškai“, – atvirauja vyras.
Iš Kretingos kilęs vyras čia vėl viską pradėjo nuo nulio, nors Ispanijoje jau turėjo susikūręs gerbuvį. Šeima gyveno sočiai ir turėjo santaupų. Vaidas sako, kad sąžiningai dirbant neliko nepastebėtas ir iš mėšlo vežėjo jis po truputį vis daugiau mokėsi, kaip prižiūrėti ir auginti triušius. Viso to išmokęs nusprendė Lietuvai pasiūlyti naujovę – įkurti triušių ūkį ir pardavinėti šviežią triušieną.
Grįžti sunkiau nei išvažiuoti
„Grįžt, nei išvažiuot, dar sunkiau buvo. Jau bendravom ir su bendruomene ten. Metus prieš parvažiuojant nusipirkau fermas, aklai nepuoliau, pirma apsiuostinėjau, kad triušienos Lietuvoje nelabai yra. Dėl atsargumo į kreditus beveik nelindau, su Europos Sąjungos (ES) pinigais nežaidžiau, nes tai didžiuliai įsipareigojimai. O pirmi triušiai iš Ispanijos atvažiavo kontrabanda“, – kaip idėja pradėti verslą judėjo į priekį atvirauja V. Purmalis.
Rizikingas sprendimas atsivežti triušius, anot vyro, buvo priimtas sužinojus, kokios keliamos sąlygos. Tačiau po to jau triušiai buvo veisiami čia, be to, vėliau jau V. Pirmalis sako radęs triušių pardavėjus Lenkijoje.
Verslą pradėjęs vyras sako, kad jam nemažai padėjo likimas. Jau ėmęs auginti triušius privalėjo įsirengti ir skerdyklą – niekas triušių neskerdė. Tuomet nusipirkęs autobusiuką ant jo užklijavo įkurto ūkio reklamą ir jau kitą dieną sulaukė skambučio, kuris atvėrė kelią į vieną prekybos centrą.
Atsitiktinė sėkmė
„Man paskambino nepriklausomas maisto ekspertas ir sako: važiuoju į „Iki“, turiu projektą, gal nori kartu?“. Žmogaus visai nepažinojau. Tos drąsos pas mane kaip ir trūko, norėjau iš pradžių paimti tik Klaipėdos zoną, tačiau tas šnekorius, kartu nuvažiavus kalbėtis į „Iki“, jis man duria į petį ir sako: „triušių bus, kiek reikės“. Tas prisikalbėjimas ir įpareigojo. Per tiek metų jau dirbu ir su „Iki“, „Norfa“ ir su „Rimi“. Vežu triušieną į Latviją, Anglijoje aprūpinu lietuvių parduotuvę. Dirbu apie trylika metų, tačiau atsipirkti verslas pradėjo maždaug po dešimties metų. Dabar nusipirkau jau trečią fermą, kurią statysiu ir plėsiuosi“, – pasakoja vyras.
Dėl sėkmės vyras savo dėkingas ir atsitiktinai sutiktiems žmonės, ir savo sutuoktinei – moteris niekada nereikalavo, kad vyras mestų savo užmojus, kai ne itin sekėsi, palaikė jo veiklą. Ne vienas triušių augintojas, anot V. Purmalio, bankrutavo ar uždarė veiklą, kaip nepelningą.
V. Purmalis sako, kad sėkmę lemia ir darbštumas, surasti geri darbuotojai, kurie tikrai nedirbs už dyka, tad reikia galvoti ne tik kaip pačiam suktis, bet ir kaip išlaikyti žmones, kurie atsiduotų pilnai ūkiui. Dabar ūkyje auginama apie 10 tūkstančių triušių, tad veiklos tikrai netrūksta – reikia juos skiepyti, šerti (suėda apie 25-30 tonų pašarų per mėnesį), valyti narvus, rūpintis prieaugliu, skersti, fasuoti ir patiekti klientams šviežią mėsą. Vyras sako, kad triušius sėklina dirbtiniu būdu ir juokauja, kad kas antrą penktadienį jis vadina Meilės diena. Viskas sustyguota iki smulkmenų – žino, kada triušiai atsives mažylius, kiek laiko auga iki skerdimo, kad visuomet laiku patiekti prekę.
Dirba kaip sau
V. Purmalis atvirauja, kad dviem darbuotojams skerdykloje moka po 800 eurų, o žmonės dirba tik du kartus per savaitę. Anot vyro, norint išlaikyti darbuotojus, reikia tiesiog suteikti jam tokias sąlygas, kas neskubėtų žmonės išvykti į užsienį. Nors jo ūkyje dirba nedaug žmonių, jie yra verslo dalis ir dirba, lyg sau. Darbuotojai jauni, tačiau turėdami stabilų darbą ir save išlaikyti leidžiantį atlyginimą, niekur nebėga.
Nors laisvalaikio ūkininkas turi nedaug, ūkį drąsiai patiki darbuotojams, kai pats atostogauja.
Be ūkio jis turi ir dar vieną pomėgį – renka butelių kamštelių kolekciją ir jau turi per septynis šimtus skirtingų kamštelių. Šis pomėgis atsirado dar Ispanijoje, būtent ten jis atrado vieną gėrimą, kuris patiko ir jam, ir sutuoktinei, o įdomūs piešiniai ir užrašai patraukė akį. Ne vienerius metus renkasi kamšteliai kol kas puošia tik ūkio sienas, o apie parodą V. Purmalis sako dar negalvojęs.
