Graudu, tačiau su tokia realybe jau daugybę metų tenka susidurti Zuikių gatvėje. Jei kas nežino, tai turim tokią „mažą“ problemą, kad susisiekimas su miestu galimas tik keliais būdais – einant geležinkelio bėgiais, lendant pro kanalizacijos vamzdį, arba darant 15 km lankstą automobiliu.
Tai, kas įvyko jaunam vaikinui Iešmininkų gatvėje, vos nepasikartojo mano sūnui. Taip, šių dienų vaikams įprasta, kad telefonai iš rankų nepaleidžiami ir akys įsmigusios į juos, o ausyse įkištos ausinės kriokia „ant viso garso”.
Būtent per tokį išsiblaškymą mano sūnus taip pat vos nepapuolė po traukinio bėgiais. Nežinau, kaip baisiai viskas buvo, kaip arti tas traukinys pravažiavo, tačiau sūnus grįžo namo visas drebantis ir ištiktas šoko.
Visuomet su vyru aiškinome, kad dairytųsi kertant geležinkelio pervažą, kad būtų atsargus, tačiau sūnus patyrė traumą, kuri privertė susimąstyti ir pačius.
Teko iš naujo vaikui skiepyti, kad nesinaudotų telefonu neatitraukiant akių, kad neklausytų muzikos „ant viso garso” ir... ir toliau liepiam vaikščioti per geležinkelio bėgius. Toliau kiekvieną dieną skatinam vaiką vaikščioti per geležinkelio bėgius, arba rinktis kitą alternatyvą – eiti per kanalizacijos vamzdį.
Tiesa, pamiršau paminėti, kad ten ne tik siaura, šlapia, purvina, bet tenka sutikti ir narkomanus, kurie traukia į taborą. Vienas toks susitikimas jau įvyko žiemą. Nežinau, kaip turi jaustis vaikas, kuriam kertant vamzdį, kurį jau taip sunku pasiryžti pereiti, turi prasilenkti su narkomanais, kurie klausinėja, ar vaikas neturi vieno kito euro...
Vienas toks incidentas žiemą ir sūnus daugiau bijo vaikščioti kanalizacijos vamzdžiu, todėl nuo to laiko vaikšto tik per geležinkelio bėgius, bet dabar bijo kirsti ir juos, o dar ši nelaimė...
Apie viešąjį transportą net nėra ką šnekėti – pirmas dalykas eiti iki stotelės kur kas toliau nei kirsti geležinkelio bėgius ar kanalizacijos vamzdį, o maršrutas driekiasi taip per aplinkui, kad tenka iš namų išvykti keliomis valandomis anksčiau, nes reiks daryti bent kelis persėdimus.
Kai sūnaus vos nenutrenkė traukinys, tai kai tik turiu galimybę vežu į mokyklą automobiliu, arba prašau to padaryti kaimynų, bet ne visuomet išeina viską suderinti. Net jei ir pavyksta tenka susidurti su kitais sunkumais – vietoj to, kad automobiliu pravažiuotų tiesiai, tenka daryti didžiausią 15 km lankstą.
Po vakarykštės tragedijos neįsivaizduoju, ką man pasakyti vaikui – skatinti vaikščioti per kanalizacijos vamzdį ir tikėti, kad nebus kito susitikimo su narkomanais, ar stengtis mokyti saugiai lakstyti per geležinkelio bėgius ir melstis, kad sūnus grįš namo gyvas bei sveikas.
Ši problema tęsiasi ištisus dešimtmečius, rajonas plečiasi, gyventojų daugėja ir visi laksto per bėgius, tačiau miestui į tai nusispjauti. Kiek dar žuvusiųjų kryželių reikia prie bėgių, kad situacija taptų netoleruojama?
Praktiškai kiekvienais metais žūsta žmogus, kuris kerta geležinkelio bėgius ir palenda po traukiniu. Ar tikrai reikia laukti, kol po bėgiais palįs mano sūnus, ar kuris kitas vaikas?
Kol eilinį kartą valdžios žmogystos kažką bando daryti, labai noriu gauti patarimą, kurią blogybę rinktis – liepti vaikui vaikščioti per kanalizacijos vamzdį, ar per geležinkelio bėgius?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Atsidūrėte panašioje situacijoje? Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.