Dvi institucijos – Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (VSTT) ir Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos (KPD) – regis, nesutaria nei dėl to, kas yra vertinga Kuršių nerijos nacionaliniame parke, nei dėl to, kaip vertybės turėtų būti saugomos, nei dėl institucijų kompetencijų.
Viena vertus, Kultūros paveldo departamentas atrodo kaip į ilgus teisminius ginčus papuolusių žmonių, verslo gynėjai. Pritarus KPD pozicijai ir siūlymams, atsirastų prielaidų sudaryti daugiau taikos sutarčių – tikėtina, dėl visų ginčytinų atvejų. Tuo tarpu pritarus VSTT pozicijai – tik dėl dalies.
Kita vertus, jeigu VSTT su KPD pozicija sutiktų, gali kilti klausimas – o kodėl teisminiai ginčai ir nagrinėjimai apskritai buvo pradėti, jeigu Kuršių nerijos vertybėms žala nepadaryta, galbūt jau anuomet buvo keistina galiojusi Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas)?
Prisiminkime daugiau nei 10 metų trunkančios istorijos pradžią. Kai prokurorai, gindami viešąjį interesą, dėl statybų Kuršių nerijoje kreipėsi į teismą, tikėtina, jie vadovavosi ar atsižvelgė tiek į saugomų teritorijų, tiek į kultūros paveldo specialistų nuomonę ir vertinimą dėl padarytos žalos saugomoms vertybėms. Aplinkos ir kultūros paveldo specialistų vertinimu kliovėsi ir Vyriausybės sudarytos darbo grupės, ir Vyriausybė, 2012 metais priimdama sprendimą ir patvirtindama naują Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą.
Vertinant tai, kad vertybės, dėl kurių Kuršių nerija buvo įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, nepasikeitė, kyla klausimas – kas lėmė specialistų nuomonių pokyčius?
Kartu tai verčia sugrįžti prie esmės – saugomos Kuršių nerijos vertybės ar bent jau esminės, pamatinės nėra tinkamai, konkrečiai, pagrindžiant argumentais aprašytos teisės aktuose, kurie, tikėtina, lengviau nei specialistų nuomonė atlaikytų laiko išbandymą. Nuo aiškaus vertybių apibūdinimo priklauso ir pasirenkamos jų apsaugos priemonės, visos teritorijos tvarkymas.
Atsakymai ypač svarbūs ne tik sprendžiant susiklosčiusią situaciją Kuršių nerijoje, bet ir siekiant, kad privatūs asmenys ir verslas, kad ir stengdamiesi nepažeisti teisės aktų reikalavimų, nepatektų į nepavydėtinas teisminių ginčų karuseles, o valstybės institucijos galėtų paprastai ir suprantamai paaiškinti, kas vyksta.
Skambės banaliai, bet aiškaus teisinio reguliavimo sukūrimas – vienas iš elementų, kuriančių pagarbą valstybei bendrąja prasme, taisyklei, ir skatinančių jos laikytis. Nenuspėjamos teisės aktų interpretacijos mus visus daro pažeidžiamus, verčia jaustis nesaugiai.
Tenka pripažinti, kad teisėkūra – sudėtingas procesas, ir tikro meistriškumo reikia norint sudėtingus visuomeninius santykius reguliuoti paprasta, bent jau daugeliui suprantama, taisykle, tačiau taip būtų nustatomos lygios ir suprantamos sąlygos žmogui, verslui, teisės kūrimas ir įgyvendinimas tarnautų bendriesiems gėriams.
