– Jau daug metų gyvenate ir kuriate JAV. Jaučiatės kaip vietinė ar ši šalis vis dar svetima?
– Dabar jau tikrai jaučiuosi vietine ir jaučiu kaip su kiekvienu mėnesiu vis labiau ir labiau prisirišu prie Los Andželo. Vienintelis mažas trūkumas čia turbūt būtų tas, kad visur reikia važiuoti automobiliu.
Be galo pasiilgstu mūsų senamiesčių ir gamtos pačiuose miestuose, kur gali tiesiog išeiti pasivaikščioti. Čia visada geras oras, bet nedaug parkų ar tokių vietų miesto centre, kur galėtum tiesiog lauke pabūti su draugais. Taip pat ir atstumai tarp rajonų nėra lietuviški (šypsosi).
– Ko labiausiai ilgitės?
– Pačios Lietuvos. Kaip jau minėjau, turbūt labiausiai tai miestų, ypatingai Vilniaus. Ir net to cepelinino pilko dangaus, kaip jį vadina mano mama, ilgiuosi. Kasdieninė saulė yra puiku, bet kai nėra metų ar orų kaitos, kartais ima atrodyti, kad laikas tiesiog stovi vietoj. Kiekviena diena vienoda. Taip pat, savaime aišku, labai ilgiuosi savo šeimos, draugų ir ypač menininkų, su kuriais anksčiau daug dirbdavau, bei likusios augintinės Jumos, kuri gyvena su mama.
– Neseniai Los Andželą aplankė mama ir jaunėlis brolis. Kaip praleidote laiką kartu ir kokių lauktuvių buvote sutarę, jog jie atveš?
– Ne paslaptis, kad mes su mama esame labai artimos, todėl jau nuo pirmos dienos gyvenimo Los Andžele vis pagalvodavau, kad jai būtinai turėsiu parodyti „šitą“, „aną“ ir „trečią“.
Jaunėlis broliukas jau yra čia buvęs prieš kelis metus, bet mama dar ne, tad pagaliau turėjau tą progą parodyti jai miestą tokį, kokį matau, pažinau ir vis pasakodavau jai per „Skype“ tuos metus. Tai buvo ypatingas laikas. Los Andželas jai labai patiko. O dėl lauktuvių tai patikėkit, čia galima nusipirkti ir lietuviškos juodos duonos, ir lietuviško alaus. Tik reikia žinoti, kur, todėl jau seniai nebeprašau tokių dalykų iš svečių (juokiasi).
– Kaip atrodo įprasta jūsų gyvenimo diena?
– Kadangi esu menininkė, neturiu „įprastų dienų“, kokias įsivaizduoja daugelis. Jos yra skirtingos. Dažniausiai ruošiuosi numatytiems projektams, pavyzdžiui, koncertui, įrašui, susitikimui su svarbiu muzikos industrijos asmeniu ar vaizdo klipo filmavimui ir panašiai.
Pastarieji metai mano gyvenime buvo kaip muzikos kūrimo etapas, kuriam dedikavau didžiausią dalį laiko. Turėjau pasirodymų, bet visą dėmesį koncentravau į dainų ir naujos programos kūrimą. Šiuo metu dainos yra sukurtos. Joms yra padaryti pirminiai įrašai ir dabar planuojami profesionalūs įrašai.
Norėdama tam tinkamai pasiruošti lankau vokalo pamokas pas pripažintą pedagogę Valerie Morehouse. Taip pat esu pakviesta pasirodyti naujame muzikiniame klube Sunset bulvare, tad šiuo metu renku muzikantų grupę ir repetuojame naują programą. Taip pat po dvi valandas triskart per savaitę skiriu sportui. Jei lieka laiko, lankau baseiną, kuris mane atpalaiduoja bei stiprina plaučius, o tai dainininkui labai svarbu. Taip ir atrodo įprastos mano dienos.
– Laikote save tikra menininke ar vis dėlto racionaliu žmogumi, kuriam kūryba ir muzika yra darbas?
– Racionalia menininke! Gal širdyje ir norėčiau vien skraidyti padebesiais ir uosti tik rožes savo kelyje, bet, deja, meno pasaulyje yra labai daug konkurencijos ir to, taip vadinamo, lipimo per galvas, todėl privalau turėti storą odą ir šaltą protą, o kartais tai yra sudėtinga meniškai asmenybei.
– Galite palyginti Lietuvos ir JAV šou pasaulio užkulisius. Kuo jie skiriasi ar yra panašūs?
– Turbūt didžiausias skirtumas yra tas, kad JAV muzikos industrijoje tu arba viskas, arba niekas. Nėra vidurio. Retu atveju gali būti truputėlį pasisekęs ir turėti ne auksinį, bet neblogą, patogų pragyvenimą iš muzikos, kaip Lietuvoje. Tu arba gyveni viloje Holivudo kalvose, arba išnešioji picas. Galbūt skamba ir žiauriai, bet taip ir yra. Dėl to tiek daug net ir labai talentingų žmonių palūžta ir sustoja, viską meta.
Aš tik galiu padėkoti mamai, kuri man nuo septynerių kartojo, kad negaliu gimtadienio švęsti čiuožinėdama nuo kalniuko, nes galiu peršalti, o artėja konkursas, ir turiu suvokti kelio, kurį pasirinkau, kainą. Mane tėvai labai grūdino nuo mažų dienų šiai veiklai, bet, turiu pripažinti, dabar kartais pagalvoju, jog vis tik turi būti savotiškas beprotis, kad eitum šiuo keliu, nes jei pasiduosi logikai, galimybė, kad sustosi, yra beveik neišvengiama.
– Galima sakyti, kad Jūsų gyvenimas – tikra pasaka. Taip jį apibūdino ir jūsų mama, kai su ja neseniai kalbėjausi. Sakė, kad smagu matyti, jog pasaka gali egzistuoti ir realybėje. Tikite likimu? Tai, ką turite šiandien, likimas ar vis dėlto sunkaus darbo vaisius?
– Oj ta mano mamytė (juokiasi)... Tikrai miela tai girdėti. Iš dalies mano gyvenimas tikrai yra pasaka, nes turiu mylimą ir mylintį vyrą bei galiu užsiimti veikla, kuri man yra pati brangiausia. Iš kitos pusės, tik tie, kas pasirenka šį kelią, žino kaip toli kartais menininko gyvenimas gali būti nuo pasakos. Tačiau aš manau, kad esu ten, kur ir turiu būti. Tikrai tikiu likimu, bet labiausiai vadovaujuosi žymiu posakiu, kad sėkmė yra ten, kur pasiruošimas susitinka su galimybe.
Stengiuosi ir dirbu tam, kad būčiau pasiruošusi kiekvienai galimybei. Tiesą pasakius, mes su vyru patys esame puikus to pavyzdys. Susitikome visiškai neplanuotai tik kelioms valandom. Mus suvedė atsitiktinumas, bet viduje mes buvome pasiruošę ir subrendę šiai galimybei, todėl priėmėm iššūkį ir surizikavom. Adamas tiesiog nusipirko bilietą į Lietuvą, kad mane geriau pažintų, o aš jo iš vis nepažinodama priėmiau į savo šeimos namus. Aš manau, kad net ir sutikti tinkamą žmogų, o juo labiau, kad jis nepraeitų pro šalį, yra savotiškas darbas.
– Ką laikote savo sėkmės receptu?
– Kadangi mano receptas dar kuriamas, aš galiu pasakyti tai, ką pasakoja mano vyras iš savo darbų, kur jis beveik kiekvieną dieną dirba su įvairiais savo srities profesionalais. Kaip atlikėjai man buvo svarbu išgirsti, kad tiek Samas Smithas, tiek Bruno Marsas kartojo tą pati dalyką, jog vienintelis tikras kelias į sėkmę yra nepasidavimas.
– Jūs jau penkerius metus kartu, ar nesulaukiate klausimų, kodėl vis dar neturite atžalų? Kaip į juos tuomet reaguojate ir ar svajojate apie gausią šeimą?
– Taip. Tai tikrai dažnas klausimas, kurio sulaukiam ir būtent tik iš lietuvių pusės (juokiasi). Pradžioje man būdavo juokinga, kad žmonės kiša savo nosį į tokius dalykus kaip tavo miegamasis. Lyg vaikai yra visuomenės planuojamas kalendorinis įvykis, kad susituoki ir nieko nelaukus turi kaip ataskaitą pateikti savo meilės įrodymą.
Tuomet buvo etapas kai mane tokie klausimai labai erzino. Dabar jau nebereaguoju. Tai juk yra tik mūsų reikalas. Aš manau, kad vaikai yra vienas iš gražiausių žmogaus gyvenimo etapų, bet tuo pačiu ir vienas iš atsakingiausių priimtų sprendimų. Labai daug veiklų tikrai galima suderinti su motinyste. Taip darė ir mano mama, bet man tai kol kas neįmanoma. Arba, tiksliau, tai nėra tas kelias, kuriuo aš norėčiau eiti.
– Kaip pavyksta kurti tokius darnius santykius su Adamu?
– Mes su Adamu tiesiog stengiamės girdėti vienas kitą ir vertinti tai, ką turime. Klausėte dėl tos pasakos. Gyvenimui padovanojus tau meilę ir kelyje atsiradus kažkokiam akmenukui tiesiog reikia pamąstyt, kiek jis didelis ir svarbus, nes kartais mes mėgstame padidinti problemas labiau nei jos iš tiesų to vertos. O kas jei visa tai rytoj prarastume? Ar tikrai viena ar kita situacija yra verta konflikto, kito žmogaus įskaudinimo, tavo užgaidos išpildymo?
Turiu pripažinti, kad aš visada buvau tas partneris, kuris užkurs puikią pirtelę, jei tik duosi man priežastį (juokiasi), o Adamas elgiasi visiškai kitaip. Jis niekada manęs už nieką nesmerkia, neleidžia pasijausti blogai. Ir labai greitai pajaučiau tą skirtumą kai pats esi kaltas ir jautiesi blogai, o žmogus tave priima be jokio priekaišto ir tokį, koks esi. Tai natūraliai mane motyvavo ir motyvuoja atsakyti jam tuo pačiu. Galiausiai, tokia smulkmena viską apvertė aukštyn kojomis. Nors ir sakoma, kad nebūna namų be dūmų, galiu pasakyti, kad būna. Mes per pastaruosius kelerius metus nebuvom susipykę. Jei suklystame ar kažkas dirgina, tiesiog susėdame ir atvirai pasikalbame.
– Kokią save ir savo kūrybą įsivaizduojate, pavyzdžiui, po dešimtmečio?
– Tai nelengvas klausimas ir atsakymo į jį dar neturiu, nes jau per pastaruosius penkerius metus mano įsivaizdavimas, ko norėčiau gyvenime ir muzikoje, pasikeitė bent dešimt kartų. Mes gyvename ir su kiekvienais metais savotiškai tampame truputėlį naujais žmonėmis.
Labiausiai tikiuosi, kad po dešimtmečio galėsiu pasakyti, kad visi šie metai buvo jėga. Būtent taip galėčiau pasakyti apie pastaruosius dešimt metų. Dar tikiuosi, kad Adamas bus šalia manęs ir po tų dešimties, ir dar daugiau metų.
– Jei galėtumėte dabar pat įgyvendinti vieną svarbiausią savo svajonę, kas tai būtų?
– Surasčiau mamai fainą vyrą (juokiasi).
