O paskui, ech, pasigavau tą nelemtą kačių gripą, galvojau, niekam nesiskųsiu, kur jau čia toks drūtas dičkis, tyliai pakentėsiu ir vėl būsiu sveikas. Čiaudėjau, kosėjau, užtino akytė, sulipo, vėliau beveik nustojau ja matyti, išsigandau ir pats nulėkiau skųstis šeimininkams. Jie paskėsčioję rankomis nusprendė, kad už kaimo katinų gyvenimą ir ligas atsakinga Gamta, o patys susikrovę daiktus ir užrakinę duris, išvyko žiemoti šiltai – į miestą. Paliko mane Gamtai. Bandžiau dar rasti užtarimą, bėgau pas draugus, bet durys, kurios anksčiau man buvo atviros, tapo svetimos: „Škac Pūki, dink iš čia, užkrėsi dar kokia zaraza...“.
Likau vienas. Sėdėjau vidury kelio ir bandžiau prisiminti, kieno bidoną buvau parvertęs, ar darželį iškapstęs, ką nuskriaudžiau, bet tiesa buvo bjauri – nereikalingas tapau tada, kai susirgau.
Ir tik vienas žmogus, pamatęs mano bėdą suprato, kad aš vis dar tas pats geriausias kaimo Pūkis, kad netapau blogas vien dėl to, kad atrodau prastai ir manęs nereikia bijoti, man tik reikia padėti pasveikti... Ačiū mano gelbėtojai, kad mane išgirdo ir šiandien aš atvykau į „Naminukų“ globą.
Man pažadėjo, kad manimi bus pasirūpinta ir gal netgi rasiu naujų, daug geresnių draugų, kurie nepalieka bėdoje, o padeda. Todėl dabar sėdėdamas šiltame kambarėlyje ir viena akyte žiūrėdamas į papuoštą eglutę mintimis rašau laišką Kalėdų seneliui: „Padėk man pasveikti ir vėl būti, gal ir ne gražiausiu, bet kažkieno mylimiausiu Pūkiu!“
Jeigu galite prisidėti prie Pūkio gydymo (galimai laukia ir operacija), paaukoti galite į „Naminukų“ sąsk. mokėjimo paskirtyje nurodant „Pūkuti, pasveik“.
Ačiū visiems, kurie liksite neabejingi tikrai Pūkio istorijai!
Norėdami pasiteirauti dėl Pūkio gydymo ir sveikatos, skambinkite „Naminukams“ 8 648 30077 (Vilnius).