Istorija tokia – mūsų šeimyna (3 asmenys) ruošėmės kelionei į JAV. Turime kredito korteles ir kelionės draudimą su tomis kortelėmis. Tačiau visi žinome, kad JAV medicininės paslaugos labai brangios, todėl banko kortelės medicininių išlaidų draudimo suma, 40000 eurų, pasirodė mažoka. Taigi nusprendėme papildomai apsidrausti dar ir draudimo bendrovėje naiviai tikėdamiesi, kad nelaimės atveju gausime išmokas iš abiejų kompanijų, kadangi ir vienur, ir kitur mokame pinigus.
Kelionėje vienam iš mūsų teko pasinaudoti gydytojo paslaugomis ir už vieną vizitą sumokėti 125 dolerius. Grįžus į Lietuvą pateikėme dokumentus ir bankui, ir draudimo bendrovei, nurodydami, kad turime abu draudimus. Pinigus pervedė abi kompanijos ir mes pamiršome tą įvykį. Dabar, praėjus pusei metų (nelabai supratau, kodėl taip ilgai galvojo), gauname draudimo kompanijos pretenziją, kur parašyta:
„Civilinio kodekso 6.237 straipsnio 1 dalis numato, kad asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ar neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta. Kadangi draudimo išmoką gavote tiek iš banko, tiek iš mūsų draudimo bendrovės, turite pareigą grąžinti gautą 114,48 Eur sumą“.
Pasirodo, draudimo sutartis nėra teisinis pagrindas? Atidžiai perskaičiau kelionės draudimo taisykles, draudimo sutartį, bet ten nei vieno žodžio neparašyta apie tai, kad apsidraudus keliose bendrovėse, vis tiek gausi išmoką tik iš vienos. Paskambinus į draudimo bendrovę, vadybininkė nesugebėjo paaiškinti, kur galima rasti įspėjimą, kad negausi abiejų išmokų. Kai draudiesi prieš kelionę, niekas neklausia, ar tu turi kokį nors kitą draudimą, tik drauskis ir mokėk pinigėlius. O kai nori pagal sutarties sąlygas gauti išmoką, tai prašau – neteisėtas praturtėjimas. Na gerai, klausiu vadybininkės – o kaip būtų, jei atsitiktų rimtas sveikatos sutrikimas ir sąskaita būtų ne 125, o 200000 dolerių?
Mano supratimu (to aš ir tikėjausi drausdamasi), abi kompanijos turėtų išmokėti po tą maksimalią sumą, kuri yra numatyta draudimo sutartyse, pavyzdžiui, 40 ir 100 tūkst. Eur. Bet man aiškina, kad ne, vis tiek išmoka būtų iš vienos kompanijos ir tą pačią išmoką bankas su draudimo kompanija proporcingai pasidalintų! Kitu atveju, tai būtų vis tiek neteisėtas praturtėjimas, nors ir nepadengtų visų išlaidų.
Taip išeina, kad žmogus, kuris draudžiasi, sumoka pinigus – neteisėtai praturtėja, o draudimo bendrovė, sudarydama sutartį, paimdama draudimo įmoką ir neišmokėdama išmokos, elgiasi teisėtai? Gal galėtų teisininkai pakomentuoti situaciją, nes, mano nuomone, čia žmonių maustymas.
Paskaičiavau, kad per 10 metų išleidau tiek pinigų kelionės draudimams (naiviai tikėdamasi, kad apsidraudžiu papildomai), kad būtų išėjusi papildoma kelionė. Manau, kad ne aš viena tokia naivi, todėl draudimo kompanijos su bankais tik džiaugiasi, kad yra tokių dundukų keliautojų. Bankams būtų labai skausminga, jei visi naudotųsi tik kredito kortelės draudimais ir nesidraustų papildomai.
Nerašau nei banko, nei draudimo bendrovės pavadinimų, kadangi suprantu, kad šita nerašyta taisyklė galioja visiems bankams ir draudimo bendrovėms Lietuvoje. Nežinau, kaip yra su draudimu kitose šalyse, bet būtų įdomu sužinoti. Manau, jeigu tai vis dėlto yra teisėta, ši sąlyga turėtų būti aiškiai išdėstyta taisyklėse ar sutartyje, ar turi būti įspėjama prieš draudžiantis, kad nebūtų nepagrįstų lūkesčių.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Komentuoja Lietuvos draudikų asociacijos (LDA) direktorius Andrius Romanovskis
Medicininių išlaidų draudimas, pagal kurį skaitytojo giminaitis patyrė išlaidas, yra klasikinis nuostolių draudimas – tai yra, kai draudimo išmoka turi būti lygi patirtiems nuostoliams. Tai reiškia, kad draudikas įsipareigoja atlyginti patirtą žalą, kuri šiuo atveju buvo 114 eurų išlaidų už medicinines paslaugas.
Ką gi mes matome pateiktame pavyzdyje – asmuo patyrė išlaidas, tačiau neapsiribojo vieno draudiko išmoka, o apie tai nepranešęs kitam draudikui, ir iš jo gavo tokią pačią išmoką. Finansinis rezultatas – žmogui ne tik buvo atlyginta žala, bet jis dar ir praturtėjo 114 eurų. Kyla klausimas – kodėl žmogui neužteko vienos draudimo išmokos, kuri jam pilnai atlygino jo nuostolius? Todėl antroji draudimo bendrovė, gavusi informaciją apie dvigubą išmoką, ją visiškai pagrįstai traktavo kaip neteisėtą praturtėjimą, kuris yra ne tik draudžiamas pagal civilinę teisę, tačiau gali užtraukti ir baudžiamąją atsakomybę. Kita vertus, akivaizdu, kad draudikas neįžvelgė tyčinės kliento veiklos ir paprasčiausiai paprašė grąžinti permokėtą sumą.
Bendrai kalbant apie draudimo praktiką – kartais pasitaiko dvigubo draudimo atvejai, kai žmogus apsidraudžia nuostolių atlyginimą keliose draudimo bendrovėse. Tai visiškai suprantama, nes, kaip ir šiuo atveju, kliento netenkina maža draudimo suma. Svarbu yra tai, ar žmogus, kreipdamasis dėl išmokos, informuoja draudimo bendrovę, kad jis yra apsidraudęs kitoje įmonėje ir ar jis jau gavo draudimo išmoką. Todėl Draudimo įstatymo 92 str. įpareigoja draudiką nurodyti dvigubo draudimo sąlygas savo taisyklėse, kai yra nuostolių draudimas. Kiekvienos draudimo bendrovės taisyklėse yra ta pati nuostata – dvigubo draudimo atveju kiekvienas draudikas proporcingai pagal savo atsakomybę atlygina nuostolių dalį, tačiau bendra išmokų suma negali viršyti nuostolių sumos.
Šioje konkrečioje situacijoje, jeigu klientas būtų kreipęsis į abi bendroves ir jas abi informavęs apie dvigubo draudimo atvejį, jos proporcingai būtų atlyginusios žalą, kurios bendra suma būtų lygi nuostolių dydžiui, t. y. 114 eurų. Jeigu būtų situacija, kad nuostoliai viršija vieną draudimo sumą (minima 40 000 eurų), tačiau jie patenka po kitos bendrovės draudimo suma (100 000 eurų), galiotų tas pats principas – draudimo išmoka būtų proporcinga, tačiau neviršytų maksimalios 100 000 eurų sumos. Kita vertus, konkrečioje situacijoje klientas galėjo pasirinkti paprastesnį kelią – papildomai apsidrausti pas tą patį draudiką, kuris teikia kreditinės kortelės kelionių draudimo paslaugas, padidindamas norimą sumą iki 100 000 eurų. Iš praktikos galima teigti, kad tai būtų kainavę mažesnę draudimo įmoką ir tuo pačiu sukėlę mažiau nepatogumų.
Pabaigai, norėčiau pateikti labai paprastą analogiją – nuostolių draudimu apsidraudus namą penkiose draudimo bendrovėse už 1 mln. eurų, juk negali tikėtis, kad pilnai praradus namą ir draudimo įmonei atlyginus žalą, galėsi pasistatyti 5 naujus namus už gautus 5 mln. eurų?
Tačiau visoje šioje istorijoje svarbiausia, kad žmogus sąmoningai buvo apsidraudęs ir, jam patyrus nuostolius, jie buvo pilnai atlyginti. Juk tokia ir yra pagrindinė draudimo esmė. Būkime saugūs.
