Kada pradėsim daiktus vadinti tikraisiais vardais? Kai kurie veikėjai džiūgaudami teigia: visuomenė Lukiškių aikštei pasirinko Andriaus Labašausko projektą. Bet iš tikrųjų visuomenė pasirinko ne jį. Šį projektą visuomenei primetė 7 žmonės. Užtenka 8 ekspertams kaip ir paprastiem mirtingiesiems suteikti tik po 1 balsą, ir konkurso laimėtoju tampa kitas projektas.
Kodėl svarbius Lietuvai klausimus negali spręsti visi Lietuvos piliečiai, kodėl kažkas turi nuspręsti už juos? Ar pamiršome istorijos pamokas? Prisiminkime 1940-uosius, kaip mes „išsirinkome“ Liaudies seimą ir kaip „pasiprašėme“ į Sovietų Sąjungos glėbį. Ne už kalnų rinkimai, gal ir prezidentą rinkti paveskime „ekspertų“ komisijai, kuri už mus, kvailelius, geriau išmano, ką išrinkti, o vėliau išgirsime – taip pasirinko Lietuva.
Liūdna, kad buvo išduota idėja, jog Lukiškių aikštėje turi stovėti bendras memorialas visų laikų kovotojams už laisvę: Žalgirio ir Oršos mūšių kariams, 1830 m. ir 1863 m. sukilimų dalyviams, jaunos respublikos gynėjams savanoriams, partizanams ir politkaliniams, 1991 metų laisvės gynėjams, – kad visi ir kiekvienas matytų, kaip atkakliai Lietuva kovojo už laisvę, ir kad mes to nepamiršome, tikrai nepamiršome.
Dabar gi, „pasirinktame“ projekte liko tik partizanai, labai savotiškame kontekste. Pasirodo, laisvoje Lietuvoje partizanams nėra geresnės vietos kaip miškas ir bunkeris, net žuvusiems jiems nevalia iš ten ištrūkti, tegu lieka amžiams. Bunkerį pastatysime, „mišką“ pasodinsime, net kamputį Lukiškių aikštės paaukosime.
Kaip projektą pristatė pats autorius A. Labašauskas, šalia bunkerio būsianti pievelė, kur šeimos galės rengti piknikus, vaikai spardyti kamuolį ir vedžioti šunis. Už tokią laisvę esą kovojo partizanai. Kaip lengva suvulgarinti laisvės sąvoką. Už tokią „laisvę“ pasirašytų kiekvienas okupantas.
Piknikas, kamuolys – puikūs dalykai, bet ką bendra jie turi su laisve.
Ar tikrai reprezentacinės miesto ir valstybės aikštės tokia paskirtis? Ne per toliausiai – Vingio parkas, kur galima rengti piknikus ir spardyti kamuolį. Na, o leisti šunims dergti šventą vietą, kuri regėjo sukilėlių paskutines gyvenimo minutes, girdėjo saugumo kamerose kankinamų politkalinių ir partizanų dejones, apskritai, – šventvagystė.
Gaila tik jauno žmogaus, projekto autoriaus, kuris buvo įveltas į šį negražų reikalą. Pasinaudota jo nepatyrimu, nepakankamu situacijos supratimu.
Ar atkreipėte dėmesį, kaip šįkart skubama? Vilniaus meras pareiškė, kad jau sutarta nedelsiant rengti techninį projektą ir viešuosius pirkimus. O kiek buvo liaudiškai tariant „tempta guma“. Metų metais...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite paprieštarauti autoriui? Arba išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt.