aA
Ispaniškų trumpametražių filmų režisierius ir puikių juostų „Prieglauda“ bei „Pragaras rojuje“ scenaristas Sergio G. Sanchez kartu su savo ilgamečiu draugu ir kolega, filmo „Septynios minutės iki vidurnakčio“ kūrėju ir prodiuseriu Juanu Antonio Bayona, kviečia visus siaubo žanro gerbėjus pamatyti ne tik jo debiutą pilnametražiame kine, bet taip pat pasimėgauti vienu iš pačių originaliausių 2017 metais pasirodžiusių žanro projektų – filmu „Šešėlių namai“.
Kadras iš filmo "Šešėlių namai"

Apie ką mes čia...

Dėl susiklosčiusių aplinkybių, pabėgusi su savo trimis vaikais iš Anglijos į Ameriką, Rouz bando pradėti naują gyvenimo etapą apleistame ir labai klaikiai atrodančiame name, kuris kažkada priklausė jos šeimai. Tačiau ji net nenutuokia, jog šis namas jai ir jos atžaloms gali tapti amžinu prakeiksmu...

Kūrinio turinys

Niekada negalėjau pagalvoti, kad vienais metais bus išleista tiek daug kokybiškų ir, svarbiausia, baisių siaubo filmų, kurie ne tik sukelia baimę juos žiūrint kino salėje, bet dar ir nustebina netikėtais siužetiniais vingiais bei paperka įdomiai vystomomis pagrindinėmis istorijomis. Taip buvo su vienu iš originaliausių pastarųjų metų žanro projektų „Pradink“, ganėtinai stipriu „Anabelės“ tęsiniu ir tiesiog meistriškai pateikta rašytojo Stepheno Kingo knygos adaptacija „Tas“. Tiesa, buvo ir keletas prastų siaubo žanro atstovų, kurie nesugebėjo pasiekti net ir paprasto tikslo – išgąsdinti žiūrovą. Bet tokie filmai tapo ganėtinai retu svečiu mūsų šalies kino ekranuose.

Todėl su nekantrumu laukiau ir naujojo J. A. Bayonos prodiuserinio projekto. Visgi šis žmogus, kaip ir šio filmo režisierius, buvo atsakingas už vieno geriausių XXI a. europinių siaubo filmų pastatymą. Aišku, kalbu apie 2007 metais pasirodžiusią kraupią juostą „Prieglauda“, kurią iki šiol puikiai atsimenu iš tos vienintelės peržiūros kino teatre. Ir čia buvo pagrindinė šios filmo laukimo priežastis, nes tikrai tapo smalsu, ką naujo mums parodys šis mano paminėtas kino duetas.

Šis režisūrinis Sergio G. Sanchezo debiutas pilno metro kine nenuvilia. Ir tam yra kelios rimtos priežastys.

Svarbiausiu akcentu čia tampa įtampa, kuri yra sukuriama jau nuo pat pirmų filmo rodymo akimirkų, kad žiūrovas galėtų susitapatinti su pagrindiniais personažais, suvokdamas jų baimę prieš tai, su kuo jiems teks susidurti. Todėl beveik visos juostos eigoje yra juntama baimė ir nežinia, o kartu ir herojų neviltis. Ir kas maloniausia, jog žiūrovams tenka ilgai pasukti galvą, kol palaipsniui yra išaiškinamos svarbios detalės, susijusios tiek su pačiais personažais, tiek ir su įvykiais, kurie priveda prie itin stulbinančio finalo. Kodėl stulbinančio? Na, patikėkite, režisierius ir šios juostos scenaristas tikrai pasidarbavo iš peties, suteikdami visiškai kitokią pabaigą nei buvo galima tikėtis įpusėjus šios juostos peržiūrai.

Kita svarbia šio filmo detale tampa tikroviškumas. Tai labai logiškai papasakotas ir itin realistiškai pateiktas siaubo filmas, kuriam nereikėjo visiškai jokių šlykščių momentų, kad būtų galima kino salėje sėdintiems žmonėms sukelti diskomfortą nuo pamatytų vaizdų. Todėl, jeigu tikitės mėsos, geriau aplenkite šį filmą, nes čia ne „Pjūklas“.

Pats pasakojimas ir jo siužetinės linijos eiga irgi įdomiai klostosi. Tai lyg dėlionės pavidalu sukuriamas bendras istorijos vaizdas, kuris palaipsniui tampa suprantamas žiūrovams. Todėl spėlioti kaip vystysis siužetas po tam tikrų įvykių galima kiek įmanoma, bet tikrai bus sunku atspėti kai kurių personažų motyvus ir priežastį, dėl kurios namas, kuriame gyvena Maroubounu šeimyna, yra prakeiktas.

Ir čia būtų viskas dėl siužetinės linijos atskleidimo, nes nenoriu Jums sugadinti peržiūros.

Užtat galima pristatyti filmo personažus, kuriais tampa Rouzė ir jos trys vaikai. Tai ganėtinai uždari ir siaubo matę žmonės, kuriems yra reikalinga rimta pagalba. Jie nėra pernelyg stabilūs, tačiau galintys už save pastovėti jaunuoliai. Ir šiuo atveju yra tikrai malonu žiūrėti į bendrą šeimos vaizdą, kurios nariai yra visiškai skirtingi, bet tuo pačiu vieningi žmonės.

Be Rouzės ir jos vaikų yra ir du kiti, antraplaniai veikėjai, kurie prisideda prie bendros siužetinės linijos vystymo. Kalbu apie žavią ir labai protingą merginą Alią ir ganėtinai įkyrų advokatą Tomą, kuris ir tampa vienu iš labai didelių šios šeimos nelaimių kaltininku. Šie du herojai ne tik leidžia atsiskleisti Maroubounų šeimai kaip asmenybėms, bet taip pat jų dėka žiūrovai sužino visą tiesą apie didelę šeimos paslaptį, kurią Rouzė bandė nuo visų nuslėpti.

Vieninteliu filmo minusu tampa jo trukmė, nes kartais filmas šiek tiek užsitęsia, jog pasidaro tiesiog nuobodu, bet visą nuobodulį reikiamu momentu išsklaido puikios siaubo scenos, kurios suteikia reikiamo šiurpo peržiūrai. Būtent dėl to šį filmą buvo taip smagu žiūrėti, nes teko ne vieną kartą pašokti nuo puikiai pateiktų „siaubo šoklių“.

Apibendrinant, filmas tikrai vykęs ir jis savo originalumu nurungia nemažai Holivudinės pastarųjų metų siaubo žanro produkcijos. Todėl be abejonės, jį vertą pasižiūrėti kine, ypatingai naktį, kad grįžtant namo aplankytų nejaukus jausmas.

Techninė juostos pusė

Filmas buvo sukurtas be jokių žaliųjų ekranų, todėl čia ir dekoracijos yra natūralios, ir grimas puikiai išpildytas, na ir siaubo elementai, kuriais buvo bandoma sėkmingai gąsdinti žiūrovus, pasiteisino 100%.

Įspūdį palieka ir kameros darbas, kuris buvo labai tvarkingai atliktas. Visgi operatoriui pavyko ne tik puikiai nufilmuoti siaubo scenas, tai priartinant, tai nutolinant pagrindinį vaizdą, bet kartu ir sukurti reikiamos įtampos, staigiais manevrais rodant visą baisiąją filmo dalį. Panoraminiai vaizdai irgi džiugina akis.

Garso takelis savotiškas tokio pobūdžio filmui – buvo čia ir erzinančių muzikinių kompozicijų, kurios labai tinka siaubo filmams, bet buvo ir šviesių muzikinių momentų kaip „The Beach Boys“ mega hitas „Wouldn‘t It Be Nice“.

Garso montažas nepriekaištingas. Tos „siaubo šoklių“ scenos taip gerai sustiprintos, jog buvo išties baugu, stebint tolimesnius įvykius. Apie vaizdo montažą galiu pasakyti tą patį. Nė viena scena neišdavė pagrindinio šio filmo kozirio, kuris buvo atskleistas tik beveik pačiame finale, todėl nuspėti filmo pabaigą yra praktiškai neįmanoma.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktoriai filme palieka irgi pozityvų įspūdį. Tai nėra kažkokia ypatinga vaidyba, bet kiekvienas iš pagrindinio septyneto neerzino, buvo savo vietoje ir savo buvimu nesugadino peržiūros. Išskirčiau trijulę – iš „Fantastinio kapitono“ žinomą aktorių George‘ą Mackay‘ų, dažnai siaubo filmuose pasirodančią Anya Taylor Joy, kuri per pastaruosius metus vaidino „Raganoje“, „Skilime“ ir „Morgan“, bei „Keistų dalykų“ žvaigždę Charlie‘į Heatoną. Kiekvienas iš jų įnešė į šį filmą individualumo.

Taip pat dar paminėti galima ir Tomo vaidmenį įkūnijusį Kyle‘ą Sollerį. Jis suvaidino tokį personažą, kurio nesinorėjo gailėti, bet kartu jautei jam nemažą pagarbą.

Verdiktas

„Šešėlių namai“ – savo siužetiniais vingiais visiškai nenuspėjamas ir labai patrauklus siaubo filmas, kuriame jau nuo pat pradžios įtampa ir dramatizmas paima viršų, o tikroviškumas suteikia jam savotiško žavesio, dėl ko šis niūrus pasakojimas tampa viena iš didžiausių 2017 metų siaubo žanro staigmenų.

Filmo anonsas:

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, tradicinėse žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.