Planetos auga prisijungdamos įvairaus dydžio uolienas, o šios yra sudarytos iš mineralų – ir tvirtų, tokių kaip olivinas, ir lakių, tokių kaip vandens ledas. Vanduo sukuria vandenyną planetos paviršiuje ir gali lengvai išgaruoti bei papildyti atmosferą. Tokios sąlygos augančioje planetoje egzistuoja, kol jos masė siekia nuo 8 iki 16 procentų Žemės masės.
Planetai augant toliau, atmosferos slėgis irgi auga, o kartu kyla ir temperatūra. Vandenynas ima garuoti vis sparčiau, kol galiausiai vanduo pasiekia kritinę būseną – dujinė ir skysta fazės susilieja į vieną. Toks garinis pasaulis auga tolygiai, kol branduolio masė kelis kartus viršija Žemės masę. Tada prasideda nebesustabdoma vis greitėjančio augimo fazė – planetos gravitacija ima vis sparčiau ryti medžiagą iš protoplanetinio disko, kol galiausiai aplink ją nebelieka medžiagos. Šitaip planeta gali užaugti iki dujinės milžinės, kaip kad 300 kartų už Žemę masyvesnis Jupiteris.
Tiesa, nežinia, ar toks modelis tinka Jupiteriui, bet Juno zondo duomenys, rodantys, kad Jupiterio branduolys yra didelio tūrio ir mažo tankio, atitinka modelio prognozes. Labai jaunose planetų sistemose garines planetas galima būtų aptikti išmatavus jų spektrus.
Tyrimo rezultatai arXiv.