„Oušeno“ trilogijos, „Magiškojo Maiko“, „Pašalinio efekto“, „Narkotikų kelio“, „Erin Brokovič“ ir kitų gerų filmų kūrėjas šįkart nusprendė vėl imtis gudraus apiplėšimo temos, bet, kaip žinia, savo išskirtiniame stiliuje, dėl ko „Loganų sėkmė“ tapo vienu iš laukiamiausių 2017 m. rudens kino projektų.
Apie ką mes čia...
Atleistas iš darbo dėl neįgalumo, Džimis Loganas nusprendžia nelegaliu būdu pasipinigauti. Vyrukas, kartu su savo broliu Klaidu, sugalvoja beveik tobulą planą, kuris leistų jiems nepastebimai apvogti lenktynių stadiono rezervą. Žinoma, atlikti tokį subtilų darbą reikalingi ir kiti specialistai. Todėl Džimis surenka nutrūktgalviškų, bet savo reikalą išmanančių žmonių komandą. Tačiau ne viskas yra taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio...
Kūrinio turinys
Mėgstantis tai dingti, tai vėl atsirasti, režisierius Stevenas Soderbergas yra tokiu savotišku Jay-Z kino pasaulyje, nes kaip ir mano paminėtas reperis, taip ir šis kino kūrėjas dažnai užbaigia savo karjerą, bet po tam tikro laiko vėl duoda apie save žinoti pristatydamas naujus kūrinius. Šiek tiek juokinga, bet tokia yra tiesa. Dar 2012 metais Stevenas Soderberghas sakė, jog baigia savo kino karjerą ir imsis tapymo bei mažų televizinių projektų prodiusavimo. Bet... Pašaukimas yra pašaukimas, o meilė kinui tokia didžiulė, jog jis vos po ketverių metų visiems kino gurmanams ir vėl pristatė dar vieną darbą.
Tiesa, prieš einant į šį filmą, reikia gerai susipažinti su šiuo „Oskaru“ apdovanotu režisieriaus Steveno Soderbergho stiliumi, nes patikėkite, galite likti labai nusivylę, kaip keli mano pažįstami, kurie nuėjo pasižiūrėti neblogai išreklamuoto filmo į kino teatrą per premjerinį savaitgalį. Pats, deja, nespėjau, nes ir taip buvo daug filmų, kuriuos norėjau pamatyti, o ir savaitgalio oras buvo ganėtinai geras, todėl mieliau leidau laiką gamtoje draugų būryje kepdamas mėsą ir gerdamas raudoną vyną, nei tupėdamas kino salėje. Bet gal tada, jeigu visgi būčiau pasižiūrėjęs šį filmą ir parašęs apie jį, tie žmonės, kurie juo nusivylė, tiesiog būtų jį ignoravę. Nes tai yra visiškai kitoks apiplėšimo filmas, nei „Oušeno“ trilogija, kurią visi taip mėgsta.
Pats filmo laukiau dėl vienos paprastos priežasties – režisieriaus, kuris mane visada pradžiugina savo kino projektais. Žinoma, šis filmas tapo ir savotišku eksperimentu tiek jam, tiek ir kino studijoms, kurios ryžosi jį įgyvendinti, nes norėjo išbandyti naujai pasiūlytą marketinginį ėjimą ir būdą, kaip galima neiššvaistant didelių pinigų, sudominti žiūrovus apsilankyti kino salėje. Eksperimentas nelabai koks gavosi, tačiau ne tai čia svarbu.
Juostos siužetinė linija iš pirmo žvilgsnio nėra labai įmantri, nes tai iš pažiūros paprastas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų apiplėšimų temos filmų. Bet ne viskas taip paprasta, kaip gali atrodyti pasiskaičius šios juostos aprašymą ar pasižiūrėjus jo anonsą. O viskas todėl, jog apiplėšti saugyklą nusprendžia visiški idiotai, neturintys tame jokios patirties. Būtent tai ir žavi, nes tai juokinga. Netgi labai juokinga, kai į komandą surenkami visiškai kaimo japai. Na, bet ko norėti. Veiksmas vyksta Virdžinijoje, tikrų rednekų sostinėje. O ten žmonės, bent jau sprendžiant pagal visus galimus stereotipus, nelabai pasižymi išlavintu protu.
Todėl personažai šioje juostoje atlieka pačias svarbiausias funkcijas, be kurių filmas tiesiog neišdegtų. Kiekvienas iš jų yra išskirtinio bukumo. Tai tokie pagerinti banditai, į kuriuos žiūri ir norisi verkti iš juoko, nes jie yra tokie žemiški ir apgailėtini, jog netgi galima pateisinti jų norą apvogti stadiono saugyklą. Broliai ir sesuo Loganai tipiniai „baltųjų šiukšlių“ (angl. „white trash“) atstovai, kurie dėl savo požiūrio į nusikaltimą puikiai pateisina suplanuotus veiksmus. Tačiau jie yra niekis, palyginus su, mano nuomone, pačiu ryškiausiu filmo herojumi Džo Bomberiu. Juokingas, brutalus, sarkastiškas ir be galo charizmatiškas personažas, ant kurio dialogų ir laikosi pagrindinė humoristinė filmo dalis. Kiti veikėjai, deja, nepasižymi išskirtinumu, bet į juos visus malonu žiūrėti, ypatingai į Džo brolius, tipinius rednekus. Šlykštūs, atgrasūs, bet galintys karts nuo karto pralinksminti kaimiečiai.
Pats apiplėšimas, kuris ir tampa šio filmo vinimi, dėl kurio ir susirinko pagrindiniai herojai, įvyksta, bet tik einant link siužetinės linijos pabaigos, todėl žiūrovai gali likti nusivylę. Daugiau ekraninio laiko užima herojų santykių aiškinimasis, šioks toks pasiruošimas operacijai ir dar keli, sakyčiau net labiau apgalvoti ėjimai, norint turėti priedangą vagiant pinigus. Čia aš apie kalėjimo scenas, kurios man pasirodė įdomesnės už pagrindinį apiplėšimą. Bet visumoje, ypač iki pat pabaigos, sunku suprasti herojų motyvus ir apiplėšimo pasekmes. Bet čia jau nieko nepasakosiu, nes bus neįdomu žiūrėti. Užtat galiu tik pasakyti, kad pasibaigus filmui, pagrindinis filmo herojus Džimis, kuris ir sugalvojo apiplėšti lenktynių stadiono saugyklą, pasirodė visai ne kvailas, o protingas ir žinantis ko nori žmogus.
Veiksmo čia mažai, daugiausiai pokalbiai, humoro nestokojančios scenos ir smagiai ekrane atrodantys tam tikrų žmonių stereotipai, iš kurių mes gal ir galime pasijuokti, bet tik tam, kad save paguosti, nes ne vien Lietuvoje yra tokių pat kaimiečių kaip iš laidos „24/h“, o ir didingoje šalyje pavadinimu JAV.
Pabaigai pasakysiu, jog iš filmo nereikia tikėtis stebuklų ar įtampos, adrenalino ir kitų svarbių komponentų, kuriais garsėja apiplėšimų temos juostos, nes čia to tikrai nėra. Tai labiau nepriklausomas, režisieriaus gerbėjams sukurtas filmas, kurį bežiūrint reikia įsigilinti į rodomą temą ir mėgautis jo paprastumu.
Techninė juostos pusė
Žiūrint į techninius šio filmo aspektus pasakysiu nedaug. Tvarkingai atrodantis operatoriaus darbas, kurio sprendimai dažnai palieka gerą įspūdį stebint siužetinės linijos eigą. Tiesa, jeigu kas nežino, tai pats režisierius beveik visuose savo filmuose atlieka šią funkciją ir tai jam sekasi itin gerai.
Taip pat ir muzika gera. Puikiai sukurianti tą tipinę Virdžinijos regiono atmosferą. Na, jūs supratot apie ką aš. Kai nueini į kokį barą, girdi kantri muziką ir gali netyčia gauti į galvą, nes atrodai kaip žmogus, o ne kaip koks nors apsisnargliavęs rednekas. Beje, čia, kaip ir neseniai kino ekranuose pasirodžiusiame filme „Kingsman. Aukso ratas“, galima išgirsti legendinę Johno Denverio dainą „Take Me Home, Country Roads“.
Garso montažas, vaizdo montažas, grimas, dekoracijos – viskas kaip ir priklauso. Gražiai ir į temą. Todėl filmas žiūrisi be galo maloniai.
Aktorių kolektyvinis darbas
Apie aktorius irgi nenoriu daug ką sakyti, nes visi puikia žinome, jog Stevenas Soderbeghas į savo filmus visada sukviečia pačius ryškiausius ir įdomiausius Holivudo kolegas.
Bet paminėčiau kelis, kurie, mano nuomone, buvo verti dėmesio. Pirmiausia tai, žinoma, Chaningas Tatumas, kuriam ir vėl, jau ketvirtą kartą, pasisekė padirbėti su režisieriumi. Anksčiau jie bendradarbiavo prie tokių filmų kaip „Melori Kein. Prarasta kontrolė“, „Magiškasis Maikas“ ir „Šalutinis efektas“. Galiu pasakyti tik tiek, jog aktorius sugeba vaidinti, kai jam vadovauja tikras meistras, mokantis iš jo išspausti emocijas ir priversti vaidinti įtikinamai.
Adamas Driveris neparodė nieko ypatingo, jis buvo toks, koks ir pastaruosiuose keliuose filmuose, bet jo personažas tikrai kėlė nuostabą. Vienarankis barmenas. Gal ir juodas humoras čia, bet labai taikliai pateiktas.
Užtat Džeimso Bondo atlikėjas Danielis Craigas mane pakerėjo. Išskirtinis personažas, kuris nuo jo pasirodymo kino ekrane iki pat juostos pabaigos džiugino savo pasisakymais ir veiksmais. Toks neadekvatus, bet kartu protingas vyriškis, mokantis prajuokinti kino salėje sėdinčius surūgėlius.
Antraplaniuose vaidmenyse yra ir kiti žinomi veidai kaip Riley Keogh, Jackas Quaidas, Brianas Gleesonas, Katie Holmes, Sethas McFarlane‘as, Sebastianas Stanas, Jimis O‘Heiras, Davidas Denmanas, Katherine Waterson ir netgi Hilary Swank. Tiesa, dėl Hilary Swank buvau nuliūdęs, nes seniai ją mačiau kino ekrane, o ji šiame filme pasirodė vos akimirkai.
Verdiktas
„Loganų sėkmė“ – firminio Steveno Soderbergo stiliaus projektas, kuris gali būti rimtas, juokingas, pavažiavęs ir netgi liūdnas, dėl ko jį taip malonu žiūrėti. Filmas, žinoma, nėra skirtas masiniam žiūrovui, bet kino gurmanams, kuriems dar rūpi gera aktorių vaidyba, įdomių sprendimų kupina režisūra ir iš pirmo žvilgsnio paprastas ir daug kartų matytas, bet visiškai patrauklus siužetas, kuriuo gali pasigirti šis kino projektas ir malonus Steveno Soderbergo sugrįžimas į didįjį kiną.
Filmo anonsas:
