Po darbo vakare 18-tai valandai užregistravau savo sergančią peršalusią katytę Odrę į kliniką Vaišvydavoje. Skubėjau, nežinojau, kiek truks apžiūra, norėjau dar su šviesa išėjusi į plentą stabdyti mikroautobusą link namų. Odrytę suvyniojau į šiltą pleduką ir užkišau po striuke į užantį, kad nesušaltų, kiek jos tėra. Į priekį kelionė pavyko, žinojau laiką, kada pro namus važiuos 52 mikroautobusas, nereikėjo laukti ir baimintis, kad Odrytė sušals.
Klinikoje apžiūrėjo, suleido vaistų, susivyniojau mažylę ir bėgom į plentą, temo, todėl apsidžiaugiau, kad ilgai laukti nereikėjo ir greit pasirodė geltonasis mikroautobusas. Sustojo, įlipau viena ranka laikydama striukėje susigūžusią Odrytę, kita – iš kišenės bandžiau išimti paruoštus pinigus, atsiprašiusi atsisėdau, kad lengviau rasčiau.
Taip pavažiavome keletą metrų ir mikroautobusiukas sustojo, atsisuko pensinio amžiaus vairuotojas baltai pražilusiais plaukais ir pažiūrėjęs pro akinius niūriu žvilgsniu paklausė, ar aš žinanti taisykles, jog reikia gyvūnus vežti boksiuke. Tikrai žinau, atsakiau, ir būčiau vežusi, bet ji serga, negaliu vežti boksiuke, kad nesušaltų dar daugiau, deja deja... Teisuolio vairuotojo tai nesugraudino ir išdidžiai liepė man išlipti. Nesiginčijau, likome stovėti prietemoje, plente, lijo, pūtė stiprus vėjas, apsiverkiau, pasidarė taip skaudu dėl savo mažo sergančio mažylio, nelaiku iškišusio savo ausytes.
Pradrebėjome lietuje apie 20 minučių, kol tolumoje pasirodė dar vienas mikroautobusas, sustojo, su baime įlipau. Jaunas vairuotojas paklausė, kas atsitiko, ko verkiu, Odrytės ausytės kyšojo iš po pleduko, bet tai visiškai nepapiktino vairuotojo. Papasakojau, kas mums nutiko, o jis mane guodė, kad nekreipčiau dėmesio, visokių žmonių yra.
Teisus žilagalvis vairuotojas ar ne? Ko gero, teisus, taip taisyklėse parašyta, bet kur yra jo sąžinė ir žmogiškumas? Turbūt jis nuskriaustas gyvenime ir taip bando keršyti kitiems, taip pakelti sau nuotaiką ar smagintis, tik ar tikrai nuo to palengvės? Nors gal, jei sąžinė jau „su kvapeliu“.
Taip baigėsi Pasaulinė Gyvūnijos diena.
Negaliu jam palinkėti gero kelio, nors gal ir negražu taip, nenoriu...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Komentuoja „Kautra“ marketingo grupės vadovas Mindaugas Sakalauskas
Visuomet siekiame, kad mūsų vairuotojai būtų ne tik transporto priemonės vairuotojai, bet ir esant reikalui keleiviui padėtų, patartų. Vis tik šį kartą vairuotojas pasielgė pagal keleivių ir bagažo pervežimo taisykles.
Žinote, kartais reikia aklai taisyklėmis nesivadovauti, o tiesiog padėti žmogui. Smagu, kad kitas vairuotojas suprato keleivę ir sutiko jai padėti.
Pasidalink naujiena, istorija ar nuomone rašydamas el. p. pilieciai@delfi.lt.