Garsiausias toks pasakojimas, be abejo, susijęs su Romos įkūrimu, kuomet karo dievas Marsas ir Rėja Silvija susilaukė sūnų Romulo ir Remo. Kadangi jų motina buvo davusi skaistybės įžadus, už priesaikos sulaužymą ji buvo nužudyta, o vaikai įmesti į Tibro upę. Laimei, juos rado ir pažindė vilkė, o pamaitino genys. Jau vėliau brolius aptiko piemenys, kurie juos ir užaugino. Egzistuoja ir kiti šio pasakojimo variantai, tačiau ne veltui vilkė tapo amžinojo miesto simboliu.
Daug pasakojimų apie tokius žvėrių užaugintus vaikus mus pasiekė iš Naujųjų laikų. Įdomu pastebėti, kad XVII a. kalbama net apie tris meškų globotinius, rastus ne kur kitur, o Lietuvoje.
1663 m. laiške rašoma: „Vilniaus vyskupas Karalienei atsiuntė vaiką aštuonerių ar devynerių metų amžiaus, kuris buvo rastas tarp meškų. Kariai jį rado visą nuogą su meškiukais, kurie jį sekiojo. Jį apgyvendinome savo prieglaudoje, kur Princesės nurodymu jis mokomas prancūzų kalbos."
Vėliau tokio pobūdžio legendos buvo ir literatūrizuotos, ko geriausiais pavyzdžiais galime laikyti Edgaro Rice’o Burroughso knygų apie Tarzaną seriją, Rudyardo Kiplingo „Džiunglių knygą" ar kiek kitokią jos versiją (mat čia vaiką augina jau ne žvėrys, o kapinių gyventojai) papasakotą Neilo Gaimano „Kapinių knygoje".
Pasakojimų apie laukinius vaikus iš Viduramžių šias dienas pasekė ganėtinai nedaug. Visų pirma reikėtų paminėti arabų filosofo Ibn Tufail parašytą pirmąją arabišką filosofinę novelę „Ḥayy ibn Yaqẓān" (įvairiomis kalbomis pavadinimai šio kūrinio pateikiami skirtingi: „Gyvas, sūnus Pabudusiojo„ (arab.), „Savamokslis filosofas" (lot.), „Žmogaus proto tobulėjimas, atskleistas Hai Ebn Yokdhan gyvenime" (angl.)). Šiame veikale pateikiama Hayy’aus, savamokslio vaiko, kurį užaugino gazelė, istorija. Mirus „motinai“ vaikinas pradeda tirti šio įvykio priežastis ir taip žengia mokslinio pažinimo keliu. Vis tik šis pasakojimas alegorinis ir jo nebandyta pristatyti kaip tikro nutikimo.
Jau neva tikras įvykis aprašomas Petro Erfurtiečio kronikoje: „1304 Viešpaties metais Hesene buvo sučiuptas berniukas. Jis, kaip vėliau sužinota ir kaip pats papasakojo, buvo pagrobtas ir trejus metus augintas vilkų. Kad ir kokį grobį vilkai sumedžiodavo, visada geriausiąją dalį jam atiduodavo ir aplink medį suguldavo. Žiemos ir šalčio metą, suformuodavo daubą, surinktais medžių lapais ir kitais augalais berniuką uždengdavo, o patys aplink suguldavo, kad nuo šalčio apsaugotų. […]"
Tiesa, berniukas dažnai sakydavo, kad mieliau su vilkais nei su žmonėmis gyventų. Vėliau šis vaikas nugabentas į Hesseno valdovo Henriko dvarą, o daugiau apie jį ir nebepasakojama.
Tame pačiame regione užrašyta ir kita istorija, neva nutikusi vos trimis dešimtmečiais vėliau, 1341 m. Ją pasakoja XVI a. gyvenęs istorikas Wilhelmas Dilichas: „1341 m. laukinis [vaikas] septynių ar, kaip kiti rašo, dvylikos metų amžiaus buvo rastas tarp vilkų, sugautas medžiotojų ir atgabentas į Landgrave. Kartais jis lakstydavo keturiomis ir gebėjo tiesiog stebuklingai šokinėti. Kai pilyje buvo bandoma jį nuraminti, berniukas sprukdavo šalin nuo žmonių ir slėpdavosi po suolais, o netrukus ir mirė, kadangi netiko žmonių maistas."
Vaikščiojimas keturiomis, elgesio sužvėrėjimas dažnai minimi tokio pobūdžio pasakojimuose. Nors kartais teigiama, kad tokie pasakojimai gali atspindėti hipertrichozės (padidinto plaukuotumo) atvejus, verta pastebėti, kad šaltiniuose aprašomi elgesio, o ne fizinės išvaizdos pokyčius.
Dauguma kitų išlikusių pasakojimų yra daugiau bendresnio pasakinio pobūdžio. Juose nekonkretizuojant pasakojama apie vilkes, grobusias ir žindžiusias mažus vaikus. Kiti pasakojimai, kuriuose minimos vietovės ar laikas, atsiranda XVI–XVII a., tačiau kaip ir viduramžiškųjų istorijų atveju, jų tikrumo patvirtinti negalima. Kita vertus šios legendos tokios neįtikėtinos, kad belieka jas laikyti savo laikų miesto legendomis.
