Į profesionalaus bokso ringą lipau 34 kartus. Esu kovojęs dėl Tarptautinės bokso federacijos tarpkontinentinio čempiono titulo. Tačiau į svarbiausią kovą karjeroje žengsiu šeštadienį Vilniuje ir kovosiu dėl IBF Baltijos čempiono titulo. Svarbiausia ji ne dėl titulo, o dėl to, kad sieksiu tai padaryti prieš savus žiūrovus.
Ryžiai, mėsa, daržovės ir vaisiai – taip aš maitinausi pastarąsias 6-7 savaites. Jokių nuopuolių. Intensyviai ruošiausi kovai. Dvi savaites praleidau Abchazijoje, treniravausi ir gimtajame Pasvalyje. Manęs laukia 10 raundų kova. Sekinanti fiziškai ir varginanti psichologiškai. Turėjau tam pasiruošti. Pavyzdžiui, besitreniruojant svetur, per vieną sparingą prieš mane pasikeisdavo trys varžovai. Vien tam, kad pajausčiau krūvį.
Pastarąsias savaites mečiau svorį, kad pasiekčiau reikalingą vidutinei kategorijai. Numečiau apie 6-7 kilogramus. Tinkamą svorį, tai yra, mažiau nei 70 kilogramų, pasiekiau jau tik penktadienį, dieną prieš kovą.
Savo varžovo Pavelo Mamontovo gerai nepažįstu. Patikėkite, dėl to nė kiek nepergyvenu. Nemėgstu per daug analizuoti varžovo. Nenoriu eiti į ringą su kažkokiais išankstiniais nusistatymais. Tiesiog išeini ir kovoji.
Aišku, pažiūrėjau keletą jo kovų Youtube. Žinau, kad jis turi neblogą stovėseną, mėgsta smūgiuoti dešine ir aš bandysiu tuo pasinaudoti.
Į ringą aš žengiu drąsiai. Nebijau skausmo. Patikėkite manimi, kovodamas aš jo net nejaučiu. Sakau nuoširdžiai. Jei „prasileidžiu“ smūgį į galvą ar smakrą – neskauda. Tiesiog jauti svaigimą. Prakerta antakį? Neskauda. Tik jeigu praleidi smūgį į pilvo sritį, kepenis, tada pajauti tikrąjį skausmą. Atima kvėpavimą. Nepatyrusiems to, net sunku apibūdinti.
Nebijau būti nokautuotas. Vienintelis dalykas, kurio bijau prieš kovą – pralaimėti. Nenoriu pralaimėti ir neketinu. Bet kokia kaina sieksiu pergalės tiek dėl savęs, tiek dėl visos Lietuvos.
Aš jau labai seniai į ringą žengiu klausydamas DMX dainos „The Rain“. Kažkada būdamas Vokietijoje išgirdau, kaip su šia daina į ringą žengia kitas boksininkas ir mane tai sužavėjo. Dabar kiekvieną kartą, kai einu į ringą su ja, mano kūnu bėga šiurpuliukai.
Vardan Lietuvos šį kartą viskas bus kitaip. Į ringą eisiu, o skambės lietuviška daina. Dar nenoriu atskleisti kokia, tegul tai lieka paslaptis, bet man ji patinka. Klausiau jos ne kartą, ji mane užveda, o dar kai išgirsti lietuviškus žodžius, apima neapsakomas pasididžiavimo jausmas.
Žengsiu į ringą ir greičiausiai nematysiu nieko aplink. Taip dažniausiai būna. Eini. Tave užplūsta adrenalinas. Galvoji: „Kaip kovosiu? Kaip stovėsiu? Kokią taktiką pasirinkti?“.
Įžengi į ringą. Gongas. Viskas. Adrenalinas nuslūgsta, o susikaupimas – šimtaprocentinis. Tikslas tik vienas. Nugalėti. Aš jau tiek metų ringe, kad dažnai viskas vyksta automatiškai, bet tu privalai galvoti. Kiekvieną sekundę. Kitu atveju, varžovas tave sudoros.
Aš laukiu šios kovos, nes jaučiuosi jai gerai pasiruošęs. Tačiau tikiuosi, kad man nusišypsos ir sėkmė. Du kartus kovojau dėl IBF tarpkontinentinio čempiono titulo ir du kartus iš manęs buvo atimta teisė laimėti.
Bokse yra per daug „nešvarių žaidimų“.
Visąlaik atsimenu savo kovą dėl IBF diržo Airijoje 2014 metais. Aš buvau taip arti to, kad nukarūnuočiau airių žvaigždę Eamonn O‘Kane. Jau pirmam raunde pasiunčiau jį į nokdauną.
Jam pavyko man prakirsti antakį, tačiau tikrai galėjau kovoti. Iki ketvirto raundo pabaigos likus gal 10 sekundžių, teisėjas sustabdė kovą ir mediko paklausė, ar galiu toliau tęsti dvikovą. Jis atsakė teigiamai. Tuo atveju, tik medikas gali nuspręsti, kad nebegaliu kovoti. Tačiau teisėjas elgėsi visiškai neprofesionalai. Jis paėmė gydytoją už rankos ir dar kartą pažvelgęs į jį paklausė: „Jis nebegali tęsti kovos, taip?“. Spaudimą patyrusiam gydytojui beliko palinkčioti galvą.
Viskas. Kova buvo nutraukta. O jei tik būtų praėjusios tos 10 sekundžių… Po ketvirto raundo būtų skaičiavę taškus ir neabejoju, kad turėjau pranašumą. Tačiau viskas buvo surežisuota kitaip. Juk airiai negalėjo leisti, kad jų namuose nugalėčiau vietos žvaigždę.
Tai vienas skaudžiausių karjeros nutikimų, tačiau prisimenu ir vieną geriausių momentų.
Klaipėdoje prieš kelerius metus kovojau su vengru. Patiesiau jį per pirmą smūgį. Penkios sekundės ir jis ant žemės. Atsimenu, kad tada iš Pasvalio atvažiavo palaikyti draugai ir artimieji. Po kovos jie sakė: „Tu duodi. Tiek kelio važiavom, o čia penkias sekundes užtruko“. Tačiau tokius momentus žmonės įsimena labai ilgai.
Noriu, kad įsimintų ir kovą šeštadienį su Pavelu Mamontovu. Pažadu atiduoti visą save. Pažadu atiduoti duoklę Lietuvai.
