Tuo pat metu vis gilėjo nesutarimai su broliu ir buvusiu vadybininku Kasparu. Blogiausia buvo tai, kad jo globėjas ir artimas bičiulis, Austrijos erchercogas Rudolfas, buvo priverstas palikti jųdviejų gimtąjį miestą Vieną ir bėgti nuo artėjančių Napoleono karių, rašo svetainė atlasobscura.com.
Taigi tų metų balandį, kol vyko pasiruošimas erchercogo išvykimui, L. van Beethovenas pasielgė taip, kaip elgiasi kompozitoriai su savo jausmų pertekliumi: jis sėdo prie fortepijono. Šio veiksmo rezultatas – pirmoji dalis kūrinio, kuris dabar vadinamas „Piano Sonata in E-flat Major, Opus 81a“. Šis kūrinys prasideda trijų natų žemėjančiu motyvu, virš kurio natų lape L. van Beethovenas vokiečių kalba užrašė „Lebewohl“ („Viso gero“). Šis motyvas kartojasi visame kūrinyje, kuris galiausiai virsta dejone, varijuojančia nuo slegiančios iki katarsiškos raudos ir kartais lydima neįprasto, šuoliuojančio ritmo.
1899 metais rašydamas apie 81-ąjį opusą, muzikologas Fredericas Horace`as Clarkas pagrindinį jo sentimentą pavadino „skausmo ir netekties mišiniu“. „Štai čia tyliai teka ašaros“, – rašė jis. Naujesnės kritikų apžvalgos su tuo sutinka: „Sunku patikėti, kaip kažkam, atliekančiam šį kūrinį, nepavyktų suprasti, kad L. van Beethovenas vis bando ir bando atsisveikinti“, – 1994 metais pastebėjo Edwinas Thompsonas Jaynesas. Tačiau ten, kur labiau išprusę klausytojai girdi emocinį skausmą, kiti specialistai regi fiziškesnių negalavimų vaiduoklius. Dešimtmečiais klasikinę muziką mėgstantys kardiologai užsikertančius „Opus 81a“ ritmus interpretavo kaip galimus nediagnozuotos širdies aritmijos ženklus.
Širdies aritmija vadinami bet kokio tipo neįprasti širdies dūžiai: pernelyg greiti, pernelyg lėti ar nereguliariai šokinėjantys. Nors kartais širdies ritmo sutrikimai gali kelti problemų, dažnai jie būna nepavojingi. Nors tuo metu L. van Beethovenas negalėjo pasinaudoti šiuolaikiniais diagnostikos metodais, nėra pagrindo manyti, kad kompozitorius, turėjęs daugybę sveikatos sutrikimų, pradedant kurtumu ir baigiant diarėja, negalėjo kentėti nuo širdies ritmo sutrikimų. „Gali būti, kad jį kankino širdies aritmija, kuri veikiausiai buvo gerybinė“, - sakė kardiologas Zachary Goldbergeris iš Vašingtono universiteto Medicinos fakulteto.
L. van. Beethovenas savo laiškuose neužsimena apie širdies negalavimus. Jo autopsijos ataskaitoje apie širdies ritmo sutrikimus taip pat nėra jokių įrašų. Tačiau Z. Goldbergero manymu, iš to, ką mes žinome apie šio kompozitoriaus gyvenimą ir kūrybą, galime spėti, jog kartais jis jusdavo netvarkingą širdies mušimą ir jo klausydavosi. Aritmijos dažnai ištinka streso periodu, o kūrinys „Opus 81a“ kaip tik buvo sukurtas sudėtingu metu. „Galbūt praradus klausą, sustiprėjo kiti jutimai, privertę jį atkreipti dėmesį į savo širdies plakimą“, – teigė Z. Goldbergeris.
Kartu su dviem kolegomis – muzikologu Stevenu Whitingu ir vidaus ligų gydytoju, daktaru Joeliu D. Howellu – Z. Goldbergeris 2014 metų pavasarį žurnale „Perspectives in Biology and Medicine“ paskelbė šia tema savo straipsnį „The Heartfelt Music of Ludwig van Beethoven“ („Širdimi pajusta Ludwigo van Beethoveno muzika“). Tačiau spėlionės dėl šio kompozitoriaus širdies ritmo buvo kilusios dar 1982 metais, kai savo laiške Amerikos medikų asociacijos žurnalui „Journal of the American Medical Association“ gydytojas Samuelis Vaisrubas paminėjo L. van Beethoveno atvejį kaip „artimo ryšio“ tarp muzikos ir somatinių ritmų pavyzdį. „Kur kas seniau, negu (Willemas) Einthovenas užrašė širdies dūžius grafiniu jų elektrinio potencialo pavidalu, L. van Beethovenas išreiškė juos muzikinėmis natomis, - rašė S. Vaisrubas. – Patirdamas dažnas širdies aritmijas, jis kūrė muziką (pvz., Sonata nr. 81), kuri atspindėjo pakrikusį širdies ritmą“.
Sunku pasakyti, kaip S. Vaisrubui šovė į galvą tokia teorija – jis mirė netrukus po to, kai buvo paskelbtas jo laiškas. Tačiau bėgant metams, jo mintį plėtojo kiti mokslininkai. Savo 1995 metų studijos „History of the Disorders of Cardiac Rhythm“ („Širdies ritmo sutrikimų istorija“) įvade kardiologas Berndtas Luderitzas pamini L. van Beethoveno „Opus 81a“ tarp kitų muzikos kūrinių ir muzikantų, įskaitant XVII amžiaus vakarinių pamaldų giedotojus, kurie tiesiogiai sėmėsi įkvėpimo iš širdies plakimo ritmų. Po dviejų metų kardiologas Tsung O. Chengas taip pat paminėjo „Opus 81a“: „Patirdamas dažnus priešlaikinius skilvelinius dūžius, (L. van Beethovenas) kūrė savo sonatą fortepijonui „Op. 81a“, atspindėjusią ritmo sutrikimus“, – rašė jis.
Z. Goldbergeris su savo kolegomis nuėjo toliausiai: be to, kad išnagrinėjo „Opus 81a“, jie įsigilino į dar du kitus L. van Beethoveno kūrinius – „Opus 130“ (arba „String Quartet in B Flat Major“) ir „Opus 110“ („Piano Sonata in A Flat Major“). Pirmajame yra dalis, kurią, L. van Beethoveno teigimu, reikėtų groti „Beklemmt“ – „sunkia širdimi“ arba „prislėgtai“. Antrame kūrinyje girdisi pasikartojančios, neritmiškos figūros, grojamos kaire ranka, taip pat „dūstanti“ melodija, kurią atlieka dešinė ranka.
Nors T. O. Chengas pernai mirė, o susisiekti su B. Luderitzu nepavyko, abu mokslininkai džiaugėsi Z. Goldbergerio tyrimo išvadomis. Kai kurių gydytojų nuomone, nagrinėti galimas mirusių žmonių ligas yra savotiškas istorinis detektyvas. Tačiau į praeitį perkeltos šiuolaikinės medicinos žinios gali nors kažkiek nušviesti paslaptingus gyvenimus tų asmenybių, kuriomis dabar žavimės. Z. Goldbergeris vėl iškėlė nuolatines spėliones, kad ištįsęs Abrahamas Lincolnas galėjo turėjo Marfano sindromą, ir pamini, kad vienas jo kolega mano, jog Wolfgangas Amadeusas Mozartas galėjo mirti nuo trichineliozės. Tuo tarpu T. O Chengui ligų diagnozavimas mirusiems kompozitoriams buvo tapęs savotišku hobiu: pavyzdžiui, jis manė, kad W. A. Mozartas taip pat kentėjo nuo infekcinio endokardito, o Johannesas Brahmsas sirgo kepenų vėžiu.
Tačiau kiti ne taip entuziastingai vertina šią tyrinėjimų liniją. „Idėja, kad L. van Beethoveno širdies aritmija (jei jis tikrai nuo jos kentėjo) gali paaiškinti donkichotiškas jo muzikos ritmo struktūras, nelabai padeda, tarkim, suprasti 130-ąjį opusą kvartetui, - laikraštyje „The Guardian“ rašė Tomas Service`as. – Svarbu ne tai, koks buvo įkvėpimas, medicininis ar kitoks, bet kaip kompozitorius su juo elgiasi“.
Z. Goldbergeris kitaip suprato savo tyrimo tikslą. Pasak jo, tokie tyrinėjimai gali sustiprinti susižavėjimą jau seniai išnagrinėtais kūriniais ir padėti atrasti tuos kūrinius, kurie sulaukia mažiau dėmesio. „Nesu tikras, ar (hipotezės apie jo širdį) pakylės mano paties klausymąsi, bet jos tikrai privers geriau įsiklausyti į jo nuostabius ritmus“, - sakė jis. L. van Beethoveno muzikiniai sprendimai net ir po šimtmečių atrodo nuoširdūs, nepaisant to, ar jie atsklido iš jo širdies, ar tiesiog buvo išmąstyti.
