Būna, kad vienos pergalės pasimiršta ir jų vietą mūsų atmintyje užima kitos, šviežesnės, galbūt mums jau ir aktualesnės. Bet būna ir tokių, kurių iš prisiminimų neištrina ir ketvirtis amžiaus, ir visas gyvenimas. Dar keisčiau, kad tokiu atveju dažnas net gali tiksliai pasakyti, kur ir su kuo tuo metu buvo, ką konkrečiai veikė, kaip jautėsi, gal net ir tai, ką tą dieną valgė pietums, apie ką kalbėjosi su laiptinėje sutiktu kaimynu, kelinta valanda mušė arba koks oras už lango džiugino.
Pačiai skambiausiai visų laikų mūsų krepšininkų pergalei antradienį sukanka 25-eri metai. Būtent 1992-ųjų rugpjūčio 8 dieną, pagaliau vėl laisvos Lietuvos trispalvė išdidžiai kilo į palubes kartu su JAV vėliava per XXV vasaros olimpinių žaidynių Barselonoje vyrų krepšinio turnyro apdovanojimų ceremoniją, o spalvingai apsirėdžiusius ir iki ausų iš laimės išsišiepusius lietuvius sveikino truputį kažkur matyti Michaelas Jordanas, Magicas Johnsonas, Charlesas Barkley. Ir tai jie darė ne per televizorių.
„Tada Lietuvos istorijoje buvo ypatingas laikotarpis. Neturėjome teisės sugniužti susidūrę su sunkumais, kad vėliau, po nesėkmės, galėtume sakyti: „Atleiskite, tokiomis sąlygomis mes padarėme viską, ką galėjome, jūsų pretenzijos nepagrįstos“. Tai būtų tipiškas silpnadvasių žmonių pasiteisinimas. Tai žmonių kategorijai nei savęs, nei komandos draugų priskirti negaliu“, – taip pirmąją Lietuvos olimpinę krepšinio rinktinę apibūdina Valdemaras Chomičius, kautynėse už Tėvynę praliejęs ir kraują.
Lietuviai prieš kelias valandas dvikovoje dėl bronzos buvo įveikę NVS arba Jungtinę komandą, sudarytą iš buvusių SSRS respublikų (neturėjusių nei bendro himno, nei vėliavos), kuriai atstovavo septyni rusai, du latviai, azerbaidžanietis, kazachas ir ukrainietis.
Iš 11-os respublikų suklijuota NVS olimpinė rinktinė Barselonoje susišlavė daugiausiai medalių – net 112, iš kurių 45-i aukso, o svarbiausia, kad už nugaros palikti amerikiečiai.
Nuo dar vieno medalio 283 mln. gyventojų apglėbusias SSRS jungtines pajėgas atbaidė kone šimtą kartų mažesnė šalis – 3 milijonų Lietuva ir jos dvylika krepšininkų, kurie Badalonoje kovėsi, o paskui ir šventė it tikri spartiečiai.
Du iš to dvyliktuko – Gintaras Einikis ir Alvydas Pazdrazdis – vos prieš dvejus metus, Sausio 13-ąją, kartu su kitais tautiečiais gynė Seimą nuo okupacinės sovietų kariuomenės.
Itin simboliška, kad lygiai po mėnesio nuo bronzinės euforijos, 1992 m. rugsėjo 8 d., buvo pasirašytas Rusijos Federacijos ginkluotųjų pajėgų išvedimo iš Lietuvos Respublikos teritorijos grafikas, o nuo spalio mūsų šalyje nebeliko ir dar vieno rusiško relikto – rublio.
Bet pirma buvo saldus lyg lietuviškas medus triumfas, brangūs kaip karališkas gintaras olimpiniai medaliai su Sabo „dūšios“ inkliuzu ir šampano pursluose tarsi Baltijos jūroje išmaudytas Vytautas Landsbergis. Tai prisiminti verta!
Priešlaikinis pralaimėjimas ir pragaras rūbinėje
Lietuva turnyrą pradėjo pasirodymu, vertu „Svajonių komandos“ vardo. Mūsiškiai pataikė net 80 procentų savo tritaškių ir sutriuškino Kiniją 112:75. Rimo Kurtinaičio sąskaitoje – penki tritaškiai ir 31 taškas per 21 minutę, o Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis pridėjo po dvigubą dublį – atitinkamai 19 taškų ir 14 atkovotų kamuolių bei 15 taškų ir 12 rezultatyvių perdavimų.
Antrame mače lietuviai kojas įmerkė į gėlą vandenį ir ilgai šalo prieš nuostabią šalį Venesuelą – įpusėjus akistatai atsiliko 38:46. Vis dėlto 51-as kartu pelnytas Sabo ir Marčelos taškas padėjo rinktinei išlipti sausiems iš balos ir laimėti 87:79.
Po dienos pertraukos Vlado Garasto auklėtiniai 104:91 pranoko Puerto Riką ir užsitikrino vietą ketvirtfinalyje. Lietuviai iš esmės žaidė keturiese: A. Sabonis, Š. Marčiulionis, R. Kurtinaitis ir Artūras Karnišovas kartu surinko net 97 taškus. Olimpiadoje nepralaimėjusios beliko JAV, Lietuva ir NVS.
Dvi iš jų susigrūmė ketvirtame ture. Lietuviai nieko nelaukė: mūšyje dėl B grupės nugalėtojų vardo čiupo rusus bei jų padėjėjus už pakarpų ir po pirmos pusės pirmavo 38:26, o sužaidus 5 min. antrame kėlinyje – 53:34. Atrodė, kad pirma vieta grupėje – jau saugiai mūsų rankose, tačiau ją išplėšė varžovų taškų vėtra ir Valerijus Tichonenka. Raudona atkarpa 27:58 bei pirma, bet labai skaudi nesėkmė 80:92. Po 21 tašką įmetusio Sabo ir Marčelos indėlio neužteko.
„Mes pervertinome savo galimybes“, – teko liūdnai konstatuoti V. Garastui po rungtynių pabaigos 0:11. Vos prieš mėnesį Badachose vykusioje atrankoje į olimpiadą Lietuva buvo supurčiusi NVS net 116:79.
„Labai gražios, atkaklios rungtynės. Manau, Lietuva negalėjo pamiršti to mačo, kurį laimėjo 37 taškais“, – pakomentavo Aleksandras Gomelskis.
„Šito taip pat niekada nepamiršime“, – piktai atsikirto Š. Marčiulionis, akis paslėpęs po tamsiais akiniais. Jis pridūrė, kad negali net apsakyti, kaip blogai jaučiasi.
„Dabar turėsime žaisti dėl bronzos“, – liūdnai tarstelėjo A. Karnišovas.
„Lietuva tenorėjo pasiekti mėnulį, ne žvaigždes, bet šiandien trenkėsi į žemę. Neseniai atgimusi šalis neprašė neįmanomo, t. y. atimti olimpinį auksą iš didelių ir blogų Jungtinių Valstijų. Jos svajonė buvo sidabras, tačiau ją ištiko staigi priešlaikinė mirtis“, – straipsnyje „Sudaužyta Lietuvos širdis“ rašė „The New York Times“.
Nusileisti niekada nėra malonu, bet nusileisti tokiam oponentui buvo tikras sukrėtimas. Skaudėjo visiems, tad natūralu, kad po pralaimėjimo viršų paėmė aistros.
„Pralaimėjome varžovui, kuriam ypač nenorėjome pralaimėti. Ši nesėkmė beveik sugriovė mūsų viltis iškovoti sidabro medalius. Skaudu buvo ir todėl, kad žaidimas susiklostė kažkaip beprasmiškai, nelogiškai. Po rungtynių mus draskė prieštaringiausi jausmai. Ir žaidėjai, ir V. Garastas labai sunkiai išgyveno šią nesėkmę. Aistros atslūgo tik kitą rytą. Nusiraminome, susikaupėme, išsikalbėjome. Nutarėme, kad kol kas jokia tragedija neįvyko“, – pasakoja 13 taškų ir 7 perimtais kamuoliais pasižymėjęs V. Chomičius.
Dar vaizdingiau viską prisimena vyriausiasis treneris V. Garastas, kuriam netrukus teko atremti kaltinimus tyčia atidavus pergalę rusams.
„Tai buvo baisu. Nenorėčiau dar kada būti tokioje situacijoje. Aš po rungtynių nuėjau prie rūbinės, o ten vyko pragaras. Maždaug 10 minučių vaikščiojau, laukiau, kada tas škvalas ar uraganas praeis, bet jis netilo. Prisimenu, pagalvojau, kad vis tiek reikia ryžtis ir eiti į vidų. Visi sužiuro. Pasakiau jiems, kad aš kaltas, kad reikėjo pakaitalioti, kad čia dar ne viskas ir priekyje laukia rungtynės. Mano sakiniai jų per daug nenuramino. Jie ir toliau svaidėsi žodžiais.
Tačiau mane iš šitos sudėtingos situacijos išgelbėjo Š. Marčiulionis. Jis tarė: „Vyrai, jeigu mes, profesionalai, kurie per savaitę žaidžia po trejas rungtynes, kaskart šitaip draskytumėmės rūbinėje ir vienas kitą kaltintume, turėtume būti uždaryti į beprotnamį. Čia – jau istorija ir nieko nebepadarysime. Geriau nusiraminkime ir galvokime, kaip laimėti prieš Australiją.“ Ir kažkaip visi nuščiuvo“, – pamena V. Garastas.
Vyrai susikaupė, pirmo etapo finiše nugalėjo australus 98:87 ir grupėje užėmė antrą vietą bei nekantriai laukė atkrintamųjų varžybų batalijų.
Dievai nusileido iš aukštybių – su M. Jordano misija
Šioje vietoje reikia stabtelti ir pastebėti, kad šio straipsnio šiandien galėjo ir nebūti. Reikalas tas, kad ketvirtfinalis lietuviams susiklostė itin sunkiai ir iki paskutinių minučių pergalė kybojo ant plauko.
Pradžia su brazilais nežadėjo jokios pietietiškos melodramos: R. Kurtinaitis greitai smeigė tris tritaškius ir Lietuva diktavo madas ne tik už aikštelės ribų – 22:14. Bet po pirmos rungtynių dalies – jau 48:52 varžovų naudai.
Nors Brazilijos krepšinio legenda Oscaras Schmidtas (5/20 metimai iš žaidimo) sustabdytas A. Karnišovo, Badalonoje karnavalą rengia geriausias turnyro rungtynes nutarę sužaisti Boas Villas (25 taškai) ir Gersonas Victalino (8/9 dvitaškiai, 10 atk. kam.), o tokio scenarijaus nelaukę lietuviai likus mažiau nei pusei antro kėlinio atsilieka dviženkliu skirtumu – 69:80.
„Žaidėme kaip mediniai, gindamiesi leidome sau tiesiog neleistinai klysti. Per daug sunki buvo atsakomybės našta, slėgusi mūsų pečius. Antrojo kėlinio viduryje kažkas riktelėjo nuo mūsų suolelio: „Kas bus, jei pralošim?“ Šį nevilties šauksmą tikriausiai išgirdo visi. Tikrai, kas tada bus? Apie tai nesinorėjo galvoti. Apimti įkvėpimo, staigiai išsivadavome nuo stingulio ir paskutiniąsias 10 min. sužaidėme tiesiog fantastiškai“, – knygoje „Gimęs Laisvės alėjoje“ rašo V. Chomičius.
„Fantastiškai“ gal net kiek per švelnus žodis. Supykę ant savęs lietuviai pietų amerikiečiams užkūrė tokią lietuvišką pirtį, kad mačo pabaigą laimėjo net 45:16 (!), o ketvirtfinalį 114:96. Sabas atseikėjo 32, Marčela – 29 taškus.
„Dabar nebebaisu ir namo grįžti bus“, – po patekimo į pusfinalį pareiškė būsimasis LKF prezidentas.
Taip, namo tikrai nebebaisu, o kaip dėl išbėgimo į aikštelę prieš „Svajonių rinktinę“? Juk būtent ji laukė Lietuvos rinktinės kitame etape. Tuos pačius brazilus amerikiečiai grupių etape pačirškino 44 taškais – 127:83.
„Nemanau, kad galime įveikti juos, bet tai bus didi patirtis... gal net didžiausia mano gyvenime. Žiūriu NBA per TV visada, kada tik galiu. Jie yra mano herojai. Todėl bus labai keista matyti realybėje M. Jordaną, praskrendantį pro tave, Ch. Barkley, dedantį per tave. Bet aš to nebijau“, – pasisakė R. Kurtinaitis, Seule amerikiečiams įkrėtęs daugiausiai (28 taškus).
„Manau, žaisime taip, kaip visi žaidžia su „Svajonių komanda“. Mūsų pagrindinis tikslas – pralaimėti kaip įmanoma mažesniu skirtumu. Tam mes paruošėme kelis taktinius dalykus, bet turbūt visi supranta, kad jokia taktika mūsų negali išgelbėti“, – neslėpė V. Garastas.
Ir jis buvo teisus. O kadangi jau suėjo senaties terminas, dabar galime bent pasidžiaugti tuo, kad „Svajonių komanda“ Lietuvą vertino kaip bene didžiausią savo grėsmę Barselonoje ir pusfinaliui nusiteikė taip, kaip nė vienai kitai olimpinei dvikovai. Žinoma, amerikiečius įkaitino ir tai, kad paskutinėje olimpiadoje Seule JAV taip pat pusfinalyje 76:82 pralaimėjo SSRS rinktinei, kuriai trys lietuviai – R. Kurtinaitis, Š. Marčiulionis ir A. Sabonis – pelnė net 60 taškų (dar 2 taškus pridėjo V. Chomičius).
Atsiteisti už šį antausį, ko gero, labiausiai norėjo pats to įvykio dalyvis Davidas Robinsonas, kuriam vis dar turėjo diegti ausis. Bet lietuvių nelaimei, nuoskaudų turėjo ir kitos NBA superžvaigždės.
„Prisimenu, kaip Seule jie mėtė savo trenerį į viršų. Aš jaučiausi įžeistas. Mane tai siutino. Jie elgėsi taip, tarsi būtų nugalėję geriausią mūsų komandą“, – piktinosi Karlas Malone'as.
Taigi, amerikiečiai įjungė keršo režimą. M. Jordanas pataikė pirmą savo metimą sužaidus vos 10 sek., o netrukus, Lietuvoje dar net nespėjus įšilti visiems „Šileliams“, rezultatas jau buvo 0:11.
Iš toli prabilo R. Kurtinaitis ir A. Karnišovas, gražų dvitaškį viena ranka įrideno A. Sabonis ir vaizdas nebeprimena siaubo filmo – 8:14. Trumpam. „Svajonių komanda“ spurtuoja 20:0 ir pralaimime daugiau nei keturgubai – 8:34.
Ir JAV už tai turi dėkoti M. Jordanui, kuris ėmė persekioti Š. Marčiulionį ir išsikėlė sau užduotį neduoti šiam aikštėje atlikti nė vieno naudingo veiksmo.
„Šarūnas buvo toks geras su kamuoliu rankose, kad geriausias sprendimas buvo neleisti jam jo gauti. Neįmanoma medžioti jį visas rungtynes, bet tai galima padaryti kurį laiką“, – atskleidė M. Jordanas.
„Pamenu, kaip tai pakeitė visą eigą. Mano partneriai buvo pripratę, kad aš kontroliuoju kamuolį, o staiga – net negaliu prie jo prisiliesti ir kažkam kitam tenka regzti mūsų atakas. Mes tiesiog pasimetėme ir visa tai dėl Michaelo“, – pripažino Š. Marčiulionis.
„Svajonių komandai“ atitrūkus M. Jordanas užleido vietą ant parketo Clyde'ui Drexleriui ir Marčelos rankos atsirišo. Lietuviai iškart laimėjo atkarpą 22:13 ir priartėjo iki 30:47. Bet tai ir buvo turbūt paskutinė pozityvi akimirka mūsiškiams tame pusfinalyje – na, jei neskaičiuosime A. Karnišovo padarytos nuotraukos iš pirmos eilės.
Antrą susitikimo dalį žalia apranga žaidę mūsiškiai pralaimėjo net 46:78, o dvikovą – 76:127 ir taip pasiekė bent kelis iki šių dienų išsilaikiusius antirekordus: daugiausiai praleistų taškų per pusę ir visą mačą bei didžiausios nesėkmės. Springo ir A. Sabonis (4/17 metimai), ir Š. Marčiulionis (6/17 metimai, 7 klaidos), ir R. Kurtinaitis (4/16). Ir vis tiek įspūdžiai – kuo geriausi.
„Mums tie krepšininkai atrodė tarsi pusdieviai, kuriuos iki šiol buvome matę tik televizijos ekranuose. Prisimenu ir keistą savo įspūdį, patirtą toje kovoje. Dievai nusileido iš aukštybių, o tu matai juos aikštelėje. Štai Magicas Johnsonas apsigina nuo mano metimo, o dabar jau man reikia sulaikyti M. Jordaną. Dabar Patrickas Ewingas uždengia mano metimą. Atrodė, kad vyksta siurrealistinio filmo kūrimas, o tu atsitiktinai esi atsidūręs filmavimo aikštelėje kaip aktorius“, – dalinasi savo neįkainojama patirtimi V. Chomičius.
M. Jordanas buvo geriausias saviškių gretose. Jis per 22 min. surinko 21 tašką ir perėmė 6 kamuolius. Tiesa, jo metimus pūtė tiek R. Kurtinaitis, tiek Sabas.
„Tiek man, tiek kitiems tai buvo kažkas nerealaus. Į pusfinalį su amerikiečiais išėjome galvodami apie kitą dieną laukiančias rungtynes dėl trečios vietos. Žinojome, kad prieš JAV rinktinę neturime šansų. Man asmeniškai teko grumtis su M. Jordanu, Scottu Pippenu ir C. Drexleriu. Džiaugiausi, kad žaidžiau už savo šalies rinktinę – ir ne bet kur, o olimpiados pusfinalyje prieš „Svajonių komandą“, ir dar pelniau penkis taškus“, – su pasididžiavimu kalba Gintaras Krapikas.
Jo žodžiuose yra tiesos. Jei Lietuva grupių etape nebūtų apmaudžiai suklupusi prieš NVS, labai tikėtina, kad jos susidūrimas su JAV atstovais būtų įvykęs tik olimpiados finale ir viskas galbūt būtų buvę kur kas rimčiau bei įdomiau, nes tada mūsiškiams jau nebūtų reikėję taupyti jėgų ir mąstyti apie būsimą kovą dėl trečios vietos. Be to, ir Sabas tuomet būtų sudalyvavęs apdovanojimų ceremomijoje – juk ji vyko iškart po finalo.
Vestuvės ir laidotuvės viename, arba kaip V. Landsbergis liko be švarko
Vėlgi: šio mažojo finalo galėjo nebūti. NVS rinktinė pusfinalio su Kroatija pabaigoje turėjo pergalę savo delne, tačiau Aleksandras Volkovas lemiamu metu įsigudrino pramesti penkias baudas iš eilės (tais laikais jos buvo atliekamos principu 1+1, taigi teoriškai kainavo net 10 taškų), o rusai ir jų draugai per paskutinę minutę prapylė turėtą šešių taškų persvarą bei kapituliavo 74:75.
V. Tichonenka ir kiti Jungtinės komandos nariai buvo šokiruoti tokio fiasko, o kroatų didvyris Draženas Petrovičius netvėrė džiaugsmu ir po finalo sirenos tarsi lengvaatletis apibėgo areną su Kroatijos vėliava ant pečių.
Tokiu būdu Lietuvai susiklostė svajonių scenarijus – viskas arba nieko: pergalė ir revanšas prieš šalį, dėl kurios karinės agresijos ir okupacijos buvo ištrinti 52-eji mūsų laisvės metai, arba aukšta ketvirta vieta, bet antra iš eilės nesėkmė prieš komandą, kuriai nenori nusileisti niekas. Tuo labiau antrą kartą.
„Mes jau jiems vieną kartą pralaimėjome, nebegalime leisti, kad taip atsitiktų dar sykį. Finalas turi būti mūsų“, – ryžtingas kapitonas V. Chomičius.
„Mes neturime pasirinkimo. Tiesiog turime laimėti bet kokia kaina. Grįžti namo tuščiomis rankomis būtų tragedija“, – pritarė Š. Marčiulionis.
„Vyrai, jūs žaidžiate už Lietuvos žmones. Pamirškite savo asmenines ambicijas. Visa tauta stebi jus“, – užvedinėjo V. Garastas.
Išaušo lemtingas šeštadienis. Tribūnose Badalonoje mūsų vyrus palaiko ir išvakarėse pirmu istorijoje Lietuvos olimpiniu čempionu tapęs disko metikas Romas Ubartas, ir valstybės vadovas V. Landsbergis.
Jų palaikymas padėjo ir lietuviai startavo nesižvalgydami atgal – 20:12. Tačiau čia pat trečia pražanga A. Saboniui ir jis priverstas prisėsti ant suolo. Tuo NVS pasinaudoja akimirksniu, žaibiškai laimi atkarpą 12:0 ir persveria rezultatą savo naudai – 20:24, vėliau – 23:29.
V. Garastas renkasi „va bank“ ir grąžina Sabą po krepšiais. Efekto ilgai laukti nereikia: mūsiškiai atsako spurtu 16:4, perima kontrolę ir prieš pertrauką įgija šešių taškų persvarą – 39:33. Neilgam.
Neilgam. Vėl nervų karas ir grumtynės taškas į tašką: antro kėlinio viduryje lygu – 55:55, teisėjai Sabui sušvilpia ketvirtą pražangą ir įtampa pasiekia apogėjų. Labai svarbų tritaškį įsūdo V. Chomičius (60:55), bet NVS neatsitraukia – 62:61 (likus 7 min.).
Viską išsprendžia Š. Marčiulionis: jis pelno 11 taškų iš eilės ir Lietuva žygiuoja į pergalę – 75:68 (likus 1 min. 30 sek.). Varžovai dar pataiko kelis metimus, bet tai nieko nebekeičia – 82:78 ir bronzos medaliai keliauja tiesiai ant lietuvių kaklų! O V. Garastas lekia į orą.
„Tai – mūsų pergalė. Tai – mūsų tautos pergalė. Ji – ne tik mūsų, nes mes tik tautos dalis“, – ragino švęsti visus Marčela, kartu su A. Saboniu įmetęs 56 taškus. Daugiau nė vienas lietuvis nesukrapštė dviženklio taškų skaičiaus.
„Tai – geriausias dalykas, nutikęs mano gyvenime. Laimėjęs bronzą jaučiuosi net laimingesnis nei auksą su Sovietų Sąjunga. Skiriu šį medalį Lietuvos žmonėms. Seule buvo tik auksas, o čia „dūšia“ įdėta“, – kaip visada konkrečiai kalbėjo Sabas.
„Ši pergalė mūsų tautai labai svarbi – dėl istorijos, kurią turime, ir dėl kančios, kurią mes išgyvenome. Esu įsitikinęs, kad šias rungtynes stebėjo beveik visa Lietuva. Mes jautėme vieningą visos šalies širdies ritmą“, – tikino V. Garastas.
„Mes pasiekėme savo tikslą. Iškovojome tai, apie ką svajojome visas tas dienas. Mes svajojome tyliai, kiekvienas atskirai, o taip pat ir visi kartu garsiai apie tai nekalbėdami, kad nenubaidytume sėkmės. Grįžtame namo su olimpiniais medaliais – pirmaisiais Lietuvos krepšinio istorijoje!“ – džiūgavo V. Chomičius, kuriam finalo įkarštyje buvo prakirsta kakta.
Štai kaip jis prisimena tai, kas vyko iškart po sirenos:
„Visi puolė glėbesčiuotis, o iš mano žaizdos tarsi nafta iš gręžinio vėl plūstelėjo kraujas. Gydytojai susiuvo žaizdą. Gulėjau, draugai apdengė Lietuvos vėliava. Tuo metu įėjo Seimo pirmininkas V. Landsbergis. Pamatęs mane jis tarė: „Laikykis, sūnau, už Tėvynę praliejai kraują. Man iš karto skausmas dingo“.
Beje, netrukus nuostolių patyrė ir pats V. Landsbergis, kuris į Ispaniją atsivežė tik vieną kostiumą. Rūbinėje kartu su krepšinio rinktine iš visos širdies užtraukęs Lietuvos himną šalies vadovas netrukus buvo išmaudytas šampano pursluose, taigi jam vietoje švarko teko apsivilkti kiek mažiau oficialius „Grateful Dead“ marškinėlius su skeletu.
„Tai – didingi laimėjimai. Pirmas auksas – R. Ubarto ir krepšininkų bronza, kuri buvo brangesnė už auksą“, – pažymi V. Landsbergis ir vadina to laikmečio sportininkus tikrais Lietuvos patriotais, nepasidavusiais Maskvos vilionėms pasirinkti NVS rinktinę.
„Lyg vestuvės ir laidotuvės viename. Rūbinėje buvo visko. Atmosfera tokia, tarsi vienu metu būtų laimėti penki NBA čempionatai. Tai buvo kulminacija viso to, ką šalis pakėlė per 50 metų“, – teigia rinktinės asistentas Donnas Nelsonas.
Emocijų netrūko ir per apdovanojimų ceremoniją, kurioje taip ir nepasirodė A. Sabonis.
„Mes verkėme, bet tikrai iš džiaugsmo. Žodžiai negali išreikšti tų jausmų. Reikėjo būti ten“, – šypsosi R. Kurtinaitis, kuris jos metu spėjo paplepėti ir su „Svajonių komandos“ lyderiais.
„.Karnavalas tęsėsi tris dienas. Linksmybių centras buvo tuos kambariuose, kuriuose gyveno lietuvių delegacija. Ištisą parą vyko tarptautinė diskoteka, kurioje apsilankė vos ne pusė olimpinio kaimelio gyventojų. Palyginti su fiesta Barselonoje, nublanksta netgi mūsų siautėjimas Seule“, – atvirauja V. Chomičius.
Seulas nublanksta ir dar vienu aspektu. Skirtingai nei jame, kur per uždarymą keturi lietuviai sustojo papozuoti atskirai nuotraukai, šį kartą kadre buvo pageidaujama visa rinktinė. Ir ji buvo sava, Lietuvos.
