Šio susitikimo metu įvairių šalių ekspertai pristatė mėgėjų žvejybos laimikio vertinimo problemas, analizavo įvairiais metodais gaunamų duomenų patikimumą, jų panaudojimą žuvų išteklių valdymo modeliuose. Buvo konstatuota, kad nėra vieno metodo, kuris tiktų visai mėgėjų žvejybai, kadangi mėgėjų žūklės įvairovė labai didelė tiek gaudomų žuvų rūšių gausybe, tiek žvejybos įrankių įvairove, tiek savo tikslais ir rezultatais.
Kalbant apie tyrimo metodus reikia pasakyti, kad pagrindiniu metodu išlieka įvairaus tipo apklausos – pradedant telefoninėmis ir baigiant internetinėmis. Tačiau jau taikomi ir nauji metodai – apskaita iš oro, naudojant stebėjimą iš lėktuvų ar bepiločių orlaivių arba išmaniųjų telefonų programėlės, kur pats žvejas ar meškeriotojas gali registruotis, dalyvauti įvairiuose konkursuose ir dokumentuoti kiekvieną savo žvejybą.
Vandens telkinių stebėjimas iš lėktuvų gali pasirodyti gana egzotiška priemonė, bet tai yra ko gero vienintelis įmanomas būdas įvertinti poilsinės žvejybos apkrovimą tuose vandenyse, kur daug salų, labai vingiuotos pakrantės. Nedaug šalių registruoja mažų laivelių išplaukimą į jūrą ir grįžimą į uostą: kaip pavyko išsiaiškinti, tai daro, panašu, tik Lietuva ir Lenkija. Taigi kitoms valstybėms laivelių apskaita yra viena didžiausių problemų vertinat mėgėjų žvejybos laimikį. Visgi konstatuota, kad dauguma atvejų tiksliausi duomenys gaunami pildant klausimynus interviu būdu uosteliuose, žvejybos vietose ar kitur, kur galima sutikti meškeriotoją. Tuo pačiu galima surinkti ir biologinius duomenis, kurie, švedų nuomone, yra būtini vertinant mėgėjų žūklės poveikį žuvų ištekliams. Tai ypač naudinga, jei nėra meškeriojimo licencijų ar leidimų sistemos.
Nemažai dėmesio buvo skirta „pagavai-paleisk“ principo taikymui Baltijos jūroje ir kitur, kadangi paleidžiama yra nuo 19 iki 77 procentų sugautų žuvų. Yra atlikta daugybė tyrimų įvairiuose kraštuose tiek gamtoje, tiek uždarosiose vandens apytakos sistemose ir nustatyta, kad didžioji dalis žuvų išgyvena. Norvegai ruošiasi priimti taisyklę, kad visi ilgesni nei 2 metrai uotai, turi būti paleisti atgal netraukiant jų į krantą ar laivą.
