Jis dirba vairuotoju, važiavome kartu namo, kalbėjomės, bendravome. Jis pasirodė tas mano vienintelis 35-erių metų, išsiskyręs, gyvenimą suprantantis vyras. Bendravome, susitikinėjome vakarais, su vaikais dar nebuvau supažindinusi. Po to pajutau, kad įsimylėjau, jis vedė mane iš proto. Norėdavau, kad visi vakarai būtų praleisti kartu. Savaitgaliais ir per išeigines dienas kažkur važiuoti, bet vis nepavykdavo.
Aišku, prasidėjo nesklandumai... Jis prisipažino, kad turi draugę, tačiau su ja labai pykstasi. Na, pagalvojau, jei jau jis pradėjo su manimi susitikinėti, vadinasi, „ten“ pabaiga, tik reikia padėti tą paskutinį tašką. Visgi šiame gyvenime nėra taip paprasta... Per bendrus pažįstamus sužinojau, kad jo draugė laukiasi ir jai reiks jau po poros dienų gimdyti.
Kas po viso šito jis?! Kas po to aš?! Iškėliau isteriją, verkiau, šaukiau ir koliojau jį visokiais žodžiais... Susipykom. Išsiskyrėm. Eilinį kartą širdis buvo sudaužyta ir pasitikėjimo nebeliko.
Pasaulis mažas, suvedė mus vėl... Sankryžoje vienas į kitą pažiūrėjome, jis man paskambino ir bendravo kaip niekur nieko.
Jiems gimė sveikutėlis sūnus (svarbu, kad nebūtų toks kaip tėvas), ačiū Dievui...
Būna susiskambiname, pabendraujame, net teko keletą kartų prašyti pagalbos.. Vieną iš tų kartų vaiką skubiai reikėjo nuvežti į ligoninę. Padėjo. Esu dėkinga. Bet toliau tokių santykių nenoriu.
Daug kartų buvo kilusi mintis paskambinti ar parašyti jo sugyventinei ir atskleisti su kokiu niekšu ji gyvena... Pyktis praeina, susitvardau ir gyvenu toliau, o jie savo mele tegul patys gyvena.
Kas po šio romano aš? Turbūt naivuolė, kuri tiki nuoširdžiu žodžiu ir vis nori kiekviename žmoguje matyti atvirumą, sąžiningumą be jokio melo...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Buvote atsidūrę panašioje situacijoje? Pasidalinkite savo išgyvenimais rašydami el. p. pilieciai@delfi.lt.