Kuo mažiau tėvai slėps tiesą, kuo atviriau jie priims realybę – jų vaikas turi kitus tėvus – tuo geriau įvaikinti žmonės išmoks gyventi su tuo, kad turi dvi šeimas. Žinoma, jie visada bus paženklinti savo dvigubos situacijos žyme. Kai kurie tai sunkiai pakelia. Kiti išmoksta gyventi ir būti patenkinti savo gyvenimu, įvaikinimu ir juos įvaikinusiais tėvais. Jie be jokių abejonių priima save, gerbia ir įsijungia į gyvenimą. Patarimas visiems įvaikintiems žmonėms: niekada daugiau neneigti įvykusio fakto – turėti du kartus tėvus.
Vaikai, kurie niekada negyveno su savo biologiniais tėvais, nelengvai nutraukia ryšius su juos įvaikinusiais tėvais. Jie žino, kam priklauso, tai yra savo socialiniams tėvams. Visi vaikai išugdo prisirišimą ir nepriklausomybę, kurie atsiranda bendrame socialiniame gyvenime, nesvarbu, ar tai būtų biologinė, ar socialinė tėvystė. Anksti prisirišusiam įvaikintam vaikui, kuris jaučiasi saugiai, nešauna mintis savo realius tėvus iškeisti į nepažįstamus biologinius tėvus. Vis dėlto tėvų-vaikų santykiai kartais įvaikintųjų jaunystės metais paaštrėja, nes biologinė ir socialinė tėvystė nesutampa. Dėl to tėvai privalo atlikti paruošiamąjį darbą dar mažam vaikui esant.
Vis klausiama: „Ar vaikas gali susitaikyti su mintimi, kad jis turi dvi mamas?“ Tėvai čia vaidina antraeilį vaidmenį! Kas taip klausia, tas praleidžia tai, kad vaikas jaučiasi priklausantis tik vienai mamai, socialinei mamai, kurią pamažu kaip mamą pažįsta. Ši vienintelė mama yra dabartis ir realybė. Biologinė anksti įvaikintų vaikų mama yra praeities kertinis akmuo, svarbi vaiko tapatybės dalis, bet jos ir tėvų-vaiko ryšio daugiau nebėra. Vaikai tai gali labai gerai suvokti.
Įvaikintus vaikus lydi du gilūs praradimai: jų gyvenimui daro įtaką skausmas dėl to, kad jie nėra „tikri“ socialinių tėvų vaikai, ir skausmas būti atskirtam nuo biologinių tėvų. Šie du liūdni procesai veikia jų gyvenimą. Įvaikintieji privalo visada vėl ir vėl atkurinėti savo vidinę pusiausvyrą. Įvaikinę tėvai patys sau užduoda šiuos klausimus ir su savimi dirba tam, kad galėtų vaikui padėti.
Darbas su suaugusiais žmonėmis (savitarpio pagalbos grupės), kurie buvo įvaikinti, parodė, kaip sunku daugeliui įvaikintųjų, dažnai tai tęsiasi net visą gyvenimą, išmokti gyventi su realybe, nuo pirmųjų savo gyvenimo metų būti atskirtam. Būdami vaikais ir jaunuoliais jie nuolat gyveno dvigubą gyvenimą, slapčia ilgėjosi biologinės mamos, kurdavo įvairias nuostabias fantastines istorijas apie savo biologinius tėvus. Šie asmenys buvo įvaikinti tuo metu, kai daug dažniau negu dabar augdami vaikai nieko nežinojo apie savo biologinius tėvus. Tai buvo tabu, niekas ta tema nekalbėjo.
Įvaikinusios ir norinčios įvaikinti šeimos, bendraudamos tarpusavyje, dalinasi patirtimi (savitarpio pagalbos grupės, sąjungos, kursai, savaitgalių grupės, kartu praleidžiamas laisvalaikis). Tokiu būdu joms geriau pavyksta įvaikinimo proceso ypatingumą nukreipti teigiama linkme ir išmokti gyventi kaip su savaime suprantamu dalyku.
