Mane ši istorija sukrėtė iki pat sielos gelmių, kaip ir daugelį iš mūsų. Aš vis dar negaliu patikėti, kaip ir daugelis iš mūsų. Aš be galo piktas ir nusivylęs, kaip ir, tikiuosi, daugelis.
Kaip mes leidome nutikti tokiems dalykams? Kaip leidžiame mirti vaikams? Kaip leidžiame mirti nekaltiems ir niekuo dėtiems žmonėms? Akivaizdu, kad kažką darome ne taip.
Aš prisiimu šitą dalią kartu su visais. Buvo kartas, kai nesustojau padėti šalikelėje sustojusiam automobiliui. Buvo kartas, kai tiesiog nekreipiau dėmesio į konfliktą ir praėjau pro šalį. Buvo kartas, kai nesustojau ištiesti pagalbos rankos sukniubusiam benamiui. O gal jis ne benamis? Gal jis ne girtuoklis? Gal tiesiog jautėsi blogai? Buvo kartas, kai nebuvau toks sąmoningas, kokio mūsų visuomenei reikia.
Kiekvieną kartą, kai mes nuo kažko nusisukam, nusisukam nuo kažkieno dukros. Nuo sūnaus. Brolio, mamos, tėčio ar vienintelio likusio senelio. Ar galime atsisukti? Ar galime visi atsistoti ir prisiimti atsakomybę, kad ne visada buvome sąžiningi patys sau? Ne visada skubėjome ištiesti pagalbos ranką. Juk greičiausiai, net vargšės merginos „avariją“ matė pravažiuojantys žmonės. Gal vienas stabtelėjimas būtų išsaugojęs dukrą, sužadėtinę, draugę, sesę, anūkę ir tiesiog tyrą merginą iš mažos ir abejingos Lietuvos...?
Pasibelskime į savo sąžinę. Į ją niekas kitas nepasibels, tik mes patys. Mylėkime save, artimą, pažįstamą ir nepažįstamą. Padėkime ištikus bėdai. Ginkime ištikus pavojui. Ir nustokime toleruoti visus, kurie niekina mūsų šeimas ir mūsų ateitį.
Nuoširdžiausia užuojauta gedinčiai šeimai. Iš širdies gelmių stengsiuosi, kad nebereiktų užjausti kitos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!