Kūnas cilindriškas, nugara tamsiai ruda, šonai tamsiai geltoni su tamsiai rusvoms dėmėmis. Išilgai šonų tęsiasi dvi siauros šviesesnės linijos, kuriose dėmelės smulkesnės. Šonai padengti smulkiais žvyneliais, jie išsidėstę padrikai, nedengia vienas kito kraštų.
Pelekai pilkšvai gelsvi, dėmėti, apvaliais kraštais. Uodegos pelekas lygiašonio trikampio formos, be iškarpos. Nuo kirtiklio skiriasi mažiau ryškiu dėmėtumu. Prie žiočių turi tris poros ūsų.
Suaugę šlyžiai būna 10–12 cm (retai iki 15 cm) ilgio ir 7–8 g (retai – iki 15–20 g) svorio.
Lietuvoje dažna žuvis. Paplitusi daugelyje Eurazijos gėlųjų vandenų nuo Prancūzijos iki 57° šiaurės platumos. Rytuose arealas siekia Sibirą. Azijoje gyvena keli šlyžių porūšiai.
Lietuvoje gyvena daugelyje upių ir upelių su smėlėtu ar akmenuotu dugnu. Nemėgsta dumblingo dugno, neaptinkami nepratakiuose ežeruose.
Šlyžys yra dugninė sėsli žuvis, didžiąją dalį laiko besislapstanti tarp akmenų, kerplėšų, augalų. Vidutinis tankis – 50–80 individų hektare, biomasė – iki 1 kg/ha. Nepalankiomis sąlygomis – išdžiūstant vandens telkiniui ar įšąlant iki dugno – gali įsirausti į dumblą ir ilgam išlikti gyvi.
Subręsta antraisiais gyvenimo metais, o auginami akvariumuose – net ir pirmaisiais. Neršia gegužės – birželio mėn., kai vandens temperatūra pasiekia +10–12 °C.
Šlyžiai nėra verslinės ar mėgėjiškos žvejybos objektai. Juos neretai rankomis ties akmenimis gaudo vaikai. Kartais naudojami kaip jaukas gaudant kitas žuvis.
Kartais auginami akvariumuose.
Kai kuriose Vakarų Europos šalyse yra reti, todėl yra saugojamos žuvys.
