Žiema muselininkui gali tapti vienu dosniausių metų laikų. Jei nebijote šaltuko, galėsite be konkurencijos mėgautis vienuma, tokia apie kurią galite tik pasvajoti gegužės ir birželio mėnesiai, lašalų perėjimosi metu. Kita priežastis, kodėl sausio ir kovo mėnesiai verti jūsų, kaip muselininko dėmesio yra ta, jog žiemą šis žūklės būdas pasidaro rimtu iššūkiu, reikalaujančiu daug daugiau tikslumo ir meistrystės nei bet kuriais kitais metų laikas, kai sugauti žuvį gali kone kiekvienas. Jei sugebėsite pagauti upėtakį dabar – sugebėsite bet kada.
Paslaptis, kaip žiemą, vyraujant neigiamai temperatūra, suvilioti žuvį musele slypi keturiose paprastose į „neigiamumą“ orientuotose taisyklėse: sulėtink, sumažink, prislopink, mesk žemyn (pasroviui).
Sulėtink
Patarimas Nr. 1. Upėtakių prognozė. Krentant vandens temperatūrai upėtakiai tampa vangesni. Žuvų medžiagų apykaita lėtėja, nes jos yra šaltakraujai gyviai, visiškai priklausomi nuo aplinkos temperatūros. Šiuo metu upėtakis yra mieguistas. Jis nebesivaiko vabzdžių ir jų lervų ar žuvų taip aktyviai, kaip tai darė esant optimaliai upėtakinei 7-18 Celcijaus laipsnių vandens temperatūrai. Vaizdžiai kalbant, didžiausias šansas, kad upėtakis prasižios ir mostels uodega, kad sugriebtų jūsų masalą, bus tada, kai masalas stuktelės jam į kaktą. Neperdedu.
Patarimas Nr. 2. Sėlink atsargiai, mesk aukštai. Svarbu prisitaikyti. Upėtakiui gyvenant palėtintu žieminiu režimu, sulėtėti turėtų ir žvejys. Upės viduržiemį paprastai esti labiausiai nusekusios ir skaidriausios metuose. Apsnigę boluojantys krantai atspindi šviesą ir paryškina vandenin krintančius šešėlius. Jei žiemą upėtakis nėra toks agresyvus kaip vasarą, tai nereiškia, kad jis mažiau baugštus. Žvejodami žiemą savo eiseną ir judesius pasistenkite sumažinti bent ketvirtadaliu. Kreipkite dėmesį į virš horizonto pakibusią žiemos saulę: žeme besiridinėjanti saulė jums net neįtariant perspės upėtakį apie pavojų jei jūsų šešėlis ištįs virš upės. Esant tokiam skaidriam vandeniui, skirkite laiko apžiūrėti upę ir pabandyti pastebėti žuvį dar prieš atlikdami metimą. Žiemą, jei prieš mesdami sugebėsite nusižiūrėti konkrečią žuvį ir būtent jai skirti pravedimą, turėsite žymiai daugiau šansų nei mėtydami aklai.
Patarimas Nr. 3. Traukite lėtais ir trumpais judesiais. Žvejoti žiemą strymeriu – nebloga mintis. Tačiau būtina sulėtinti tempą. Vietoj ilgų agresyvių truktelėjimų, skirtų išprovokuoti upėtakį šiltuoju metų laiku, išbandykite lėtus, švelnius ir neilgus tempimus. Kartas nuo karto tiesiog nedarykite nieko – leiskite strymeriui pačiam „suptis“ pasroviui ant įtempto valo ir neatsargiai priartėti prie upėtakio buveinės.
Sumažink
Patarimas Nr. 1. Įvaldyk žvejybą nimfa. Žiemą dažniausiai gaudome mažesnėmis muselėmis nei šiltuoju metų laiku. Kaip taisyklė – nimfomis. Apie pusę metinio upėtakio raciono, sudaro smulkūs uodiniai dvisparniai (lot. nematocera). Tiksliau jų vandenyje gyvenančios lervos. Kas tai? Na štai, kad ir uodas trūklys. Jo lervą žvejai pažįsta. Tačiau upėse jis turi daug panašaus gyvenimo ciklo, kuris prasideda vandenyje, giminaičių. Žiemą, kai nesutiksime nei stambaus lašalo, nei atsitiktinai į vandenį įkrentančių sausumoje besiveisiančių vabalų, palyginti gausūs šių mažųjų „uodų“ lervų ištekliai upėtakius gelbėja nuo bado. „Midge“ modelio nimfos yra ypač veiksnios.
Patarimas Nr. 2. Nepamainoma juoda ankstyvės lerva. Kitu labai svarbiu žieminės upėtakio dietos patiekalu esti mažos juodos ankstyvių (lot. plecoptera) lervos. Šios ankstyvės iš esmės atrodo taip pat kaip ir pavasarį ar vasarą, tačiau esti mažesnės (maždaug 16 Nr. nimfos dydžio). Žiemos upėtakiui suvilioti neblogai tiks maža lašišos ar upėtakio ikrą imituojanti musė (šios žuvys neseniai išneršusios, tuo tarpu patys upėtakiai nevengia paskanauti kitų upėtakių ikrų), kai kuriose upėse suveiks universalioji „Prince Nymph“, tačiau kone bet kurioje upėje vargu ar suklysite prisirišę mažą juodos ankstyvės („Black Stonefly Nymph“) ar „uodo“ lervos (pvz. „Zebra Midge“, „Juju Midge“ arba „Black Beauty“) imitaciją.
Patarimas Nr. 3. Rinkitės plonesnį pasaitėlį. Žvejodami upėtakį žiemą lengvinkite savo ekipuotę. Jei įprastai vasarą esate įpratęs upėtakiauti 4X pavadėliu, žiemą rekomenduojame vienu numeriu pasiploninti – rinktis 5X. Saulėta žiemos diena, kontrastingi šešėliai, nusekęs ir nuskaidrėjęs upės vanduo – jei visi veiksniai susidės krūvon, upėtakis gali nesunkiai pastebėti pavadėlį ir imti „drovėtis“. Žiemą svarbu muselę pravesti tiksliai pro upėtakio buvimo vietą, todėl plonesnis pavadėlis leis tiksliau patiekti musę.
Patarimas Nr. 4. Mažesnis kibimo indikatorius. Žiemą nereikia didelio ir įmantraus kibimo indikatoriaus. Labiau tiks maži siūlų gabalėliai ar sugnybamas putplasčio gabalėlis. Jei gylis mažas, o tėkmė išties lėta, tiks sausa muselė, kaip antai maža „Parachute Adams“. Faktiškai ji puikiai atstos kibimo indikatorių.
Prislopink
Patarimas Nr. 1. Būkite nuobodūs. Rimtai. Žiemą niūresnės ir tamsesnės spalvos tinka labiau nei bet kuriuo kitu metų laiku. Tai galioja ne tiek muselių, tiek aprangos spalvoms. Tamsios juodos muselės žiemą turėtų suveikti geriausiai. Rusvos, rudos, žalsvos taip pat yra efektyvios. Stenkitės kiek galėdami vengti ryškių akcentų, tokių kaip švytintys antsparniai ir blizgantys rutuliukai. Norėdami pasunkintos muselės, verčiau rinkimės su juoda arba stikline galvute. Jei pavasarį ir vasarą galite žvejoti vilkėdami ryškius havajietiškus marškinius, žieminę striukę verčiau rinkitės baltos, juodos, rusvos ar dangiškai žydros spalvos. Raudoną kalėdinę kepurę taip pat verčiau palikite namie.
Patarimas Nr. 2. Luktelėkite ilgiau prieš permesdami. Prislopinimo taisyklė galioja ir jūsų mėtymo tempui. Žiemą čaižyti vandens tiesiog negalima. Luktelėkite bent ketvirtadaliu ilgiau prieš permesdami, jei matote žuvį, stebėkite kaip ji reaguoja, net jei muselės neima. Žiemą, aiškiau nei bet kuriuo kitu metu, galėsite stebėti upėtakio kūno kalbą ir suprasti ar laiku atlikote permetimą.
Mesk žemyn (pasroviui)
Patarimas Nr. 1. Meskite žemyn. Ne paslaptis, kad daugelio žvejų mėgstamesnis būdas yra mesti upe aukštyn, tačiau žiemą, net nimfas labiau patartina patiekti metant pasroviui. Kodėl? Todėl, kad užmesti valą upėtakiui ant galvos ir šitaip jį išbaidyti dėl nuskaidrėjusio ir seklaus vandens žiemą tikimybė tampa daug didesne. Pastebėję srovėje besilaikantį upėtakį, pirmiausia atkreipkite dėmesį, kurioje vietoje nuo jūsų yra saulė ir susiraskite vietą, iš kur upėtakį matyti netrukdytų paviršiaus blizgesys, bet ir nerizikuotumėte, jog atsistojus virš upėtakio nuguls jūsų šešėlis. Užmeskite musę kiek aukščiau žuvies ir leskite jai nuplaukti į jos teritoriją. Kibimas žiemą gali būti itin subtilus ir sunkiai pastebimas, tad švelniai pakirskite pastebėję vos menkiausią kibimo indikatoriaus ar valo neįprastą elgesį.
Patarimas Nr. 2. Kontroliuokite svorį. Kitas svarbus dalykas, kurį turite atminti bandydamas žiemą sugauti upėtakį, yra tas, jog apsnūdusi žuvis tam, kad prarytų jūsų muselę, iš savo buvimo vietos judės žymiai mažiau. Priversite upėtakį ėsti tik jei pataikysite jam į galvą. Sugebėkite tai padaryti ir upėtakis griebs. Svarbiausias tikslaus pravedimo veiksnys yra svoris. Prieš keisdami musės modelį, bent penkis kartus pabandykite pakeisti svorį. Turite pravesti taip, jog musė prasklęstų tiesiai per upėtakio maitinimosi trasą. Todėl po kiekvieno pravedimo gali tekti paieškoti tinkamesnio pavadėlio apkrovimo. Tai reiškia, jog teks atlikti ne vieną metimą, kol užsitarnausite kibimą. Taigi, būkite kantrūs ir prieš pakartotinai užmesdami, nepamirškite trumpai luktelėti.
