Apie ką mes čia...
Būdamas vos penkerių metų, Saroo, skurdžiai gyvenantis berniukas iš lūšnynų, dingsta iš savo gyvenamosios vietos, nežinioje palikdamas savo mamą ir brolį. Jis atsiduria pavojingose ir svetimose jam Kalkutos gatvėse, kuriose galiausiai pasiklysta, ir tik atsitiktinumo dėka jam pavyksta sutikti gerus žmones, kurie jam tampa šeima. Praėjus dvidešimt penkeriems metams, iškeliaudamas į Indiją Saroo nusprendžia surasti savo biologinę mamą ir brolį. Tačiau jis net nenutuokia, kuo gali baigtis ši jo kelionė...
Kūrinio vidus
Prieš šio filmo peržiūrą kine turėjau galimybę susipažinti su pirmutiniu šaltiniu – Saroo Brierley parašyta knyga „Ilgas kelias namo“, kuri mane ne ypatingai sužavėjo dėl labai monotoniško pasakojimo stiliaus, todėl iš filmo tikėjausi tikrai daug, ypač, kai jis buvo nominuotas šešiems „Oskarams“, tarp kurių už geriausią metų filmą, adaptuotą scenarijų ir antraplanius aktorius. Ir šiuo atveju lūkesčiai buvo visiškai pateisinti, o ir nuojauta neapgavo – tai išties vienas geriausių 2016 metų nepriklausomo JAV kino projektų.
Filmas susideda iš trijų dalių, kurios sudaro ganėtinai įdomų ir įtraukiantį visos šios istorijos pamatą, kuri net po filmo baigties sugeba nepaleisti žiūrovo, suteikdama jam daug peno apmąstymams. Ir tai išties nuostabu, kai lyg ir iš pirmo žvilgsnio paprastas filmas neša savyje tiek daug gėrio ir pozityvių, graudinančių ir be galo nuoširdžių emocijų. Atsižvelgus į visus „Oskaro“ pretendentus, tai būtent „Liūtas“ yra vienintelė drama, kuriai pavyksta papirkti savo neslegiančiai atrodančiu turiniu, ko tikrai negalima pasakyti apie tokias sunkias socialines juostas kaip „Mančesteris prie jūros“, „Mėnesiena“ ar „Tvoros“.
Pirmoje filmo dalyje, arba teisingiau sakyti, visos šios istorijos įvade pristatoma nepavydėtina pagrindinio pasakojimo herojaus situacija, į kurią jis pakliūva atsitiktinumo dėka. Beveik penkiasdešimt minučių trunkančioje penkiamečio kelionėje, kuri sugeba sujaudinti, matome itin tikroviškai pateiktą socialinę padėtį, atsižvelgus į visuomenės abejingumą. Būtent tuo režisierius bando parodyti, kokie žmonės gali būti abejingi ir svetimi kitiems žmonėms, kuriems reikia pagalbos. Ir tai tik viena medalio pusė. Kitoje pateikiamas šiek tiek kitoks požiūris į žmogiškumą, kuris dar neišmirė šiame negailestingame ir žiauriame pasaulyje. Todėl dėka gerų žmonių vis dar yra viltis, jog žmonija gali pasitaisyti į gerąją pusę. Tą įrodo šiame filme savo vaikų atsisakę susilaukti Saroo įtėviai, kuriems norėjosi suteikti laimę likimo nuskriaustam vaikui. Ir jiems tai pavyko, nes jie atvėrė vargšui vaikui duris į visiškai kitokį gyvenimą. Gaila tik, kad geriems žmonėms dažnai būna sunku susilaukti savų vaikų, todėl darosi labai pikta, jog sveikos ir galinčios pastoti moterys taip niekingai elgiasi su naujagimiais, išmesdamos juos į konteinerius ar palikdamos likimo valiai liftuose.
Antra dalis parodo Saroo gyvenimą praėjus dvidešimčiai metų po jo dingimo. Labai įdomi filmo dalis, kuri parodo, jog gerų tėvų rankose vaikas gali išaugti į padorų ir visuomenėje gerbiamą žmogų, kuris turi rimtą tikslą kurdamas ambicingai atrodančius ateities planus. Įpusėjus filmui pateikiamas ir pats Saroo psichologinis portretas, jo meilė tėvams, ypač savo mamai, o taip pat įdomiai atrodantys santykiai su įbroliu, kuris, nesugebėjęs adaptuotis į civilizuotai atrodančią visuomenę, tapo tikra našta savo įtėviams. Bet kas labiausiai sugeba pakerėti antroje filmo pusėje yra tai, kaip į savo praeitį reaguoja suaugęs vyras, kuris iki galo neišsigydė nuoskaudų dėl kadaise prarastų namų Indijoje ir jį mylinčios mamos. Prisiminimai, kuriais gyvena Saroo, priverčia dar labiau susigraudinti, pagalvojus apie tokią situaciją, kuri gali atsitikti kiekvienam žmogui.
Trečioje ir finalinėje filmo dalyje parodoma Saroo kelionė į Indiją ir jo prarastos šeimos paieškos, kurios galiausiai atveda jį ten, kur buvo jo namai – į Indiją. Ir čia nėra joks siužetinės linijos atskleidimas, o faktas, kuris kaip ir galima suprasti, tampa visos šios juostos vinimi. Būtent jo atvykimas į Indija tampa didžiausia filmo intriga, kuri atsiskleidžia palaipsniui suteikiant žiūrovui labai didelį jaudulį ir ne ką mažesnį malonumą stebint graudinančią filmo pabaigą. Neslėpsiu, nesulaikiau ašarų, nes tai buvo tiesiog pernelyg jautru. Už tai ačiū režisieriui, kuris sugebėjo sukurti kažką daugiau, nei paprastą dramą apie grįžimą namo.
Žaviuosi ir šio filmo herojais, kurie yra labai įdomūs, žemiški ir ganėtinai tiksliai vaizduojantys kelis visuomenės sluoksnius, kuriuose tenka gyventi pasakojimo herojui Saroo. Ir čia vėlgi režisierius apeliuoja į žmogiškumo galią, pateikdamas kelias tiesas apie gėrį ir meilę. Nesvarbu kokioje aplinkoje gyveni – ar esi pasiturintis, ar diena iš dienos tau tenka kovoti dėl didesnio kąsnio – visuomet turi išlikti žmogumi. Ir tuo žmogumi tampa mama – tiek biologinė, kuri savo vaikui atiduoda paskutinį maistą, tiek Saroo įvaikinusi moteris, suteikusi jam naujus namus ir išsilavinimą. Motinos galia čia yra beribė, todėl su ašaromis akyse galima žiūrėti moterų atsidavimą vardan savo vaiko. Ir Saroo tą supranta. Todėl jis tampa ypatingai šviesiu ir pozityviu personažu, kuris nuo pradžios iki filmo pabaigos sugeba pelnyti simpatijas.
Siužetinė filmo linija žvali, nenuobodi ir įtraukianti nuo pat pirmų filmo kadrų, todėl labai smagu, jog bežiūrint šį filmą laikas prabėga akimirksniu, o slegianti atmosfera taip ir neaplanko per dvi šios juostos rodymo valandas. Išties įkvepiantis, žmogiškas ir gyvas filmas, kuriam neturėtų būti gaila kelių eurų, nes visgi tokie projektai kino teatrus aplanko itin retai.
Techninė juostos pusė
Šios puikios ir įkvepiančios dramos koziriu tampa labai stipri muzikinė palyda. Kiekviena muzikinė kompozicija leidžia pasinerti į šį jaudinantį pasakojimą visapusiškai – pajusti herojų išgyvenimus grojant ramiai ir labai taikliai parinktai muzikai bei leistis su Saroo į nežinomybės kelionę Indijoje, ieškant prarastos šeimos. Neveltui kompozitorių Volkerio Bertelmanno ir Dustino O‘Hallorano duetas buvo nominuotas JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimui geriausio garso takelio kategorijoje.
Ne prastai atrodo ir kameros darbas. Vien tik Indijos peizažai, herojų emocijų lietus ir, žinoma, įstabūs kraštovaizdžiai labai pakeri, jog filmas tampa spalvingai atrodančiu malonumu akims vien tik iš vizualios pusės.
Vaizdo montažo darbai nepriekaištingi. Viskas sudėliota šioje istorijoje ypatingai gerai, jog nė viena scena neprailgsta ir nesugeba sukelti diskomforto peržiūros metu. Panašiai galvoju ir apie garso montažą, kuris neišsiskyrė stipriais skambesiais netgi labai dramatiškai atrodančiose filmo vietose.
Aktorių kolektyvinis darbas
Aktoriai šiame filme pasidarbavo iš peties, todėl nenuostabu, jog filmas buvo įvertintas dviem „Oskaro“ nominacijomis antraplanių aktorių kategorijose.
Pirmiausia, iš „Oskarinio“ filmo „Lušnynų milijonerius“ visiems pažįstamas aktorius Devas Patelis pasirodė visiškai kitokiame amplua nei iki šiol. Tai jau nebe berniukas, o suaugęs vyras, kuris pademonstravo visą savo talentą, suvaidindamas suaugusį Saroo. Nuostabus pasirodymas, kuris išties vertas JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimo.
Ne ką mažiau nustebino ir Nicole Kidman, kuri pastaraisiais metais ne itin žibėjo savo vaidinamais personažais. Aktorės Sue Brierley įkūnijimas atnešė jai ketvirtą „Oskaro“ nominaciją, kurios ji buvo tikrai verta. Tai gana gilus, rimtas ir jaudinantis personažas, kuris savo skleidžiamu gėriu išgelbėjo Saroo gyvenimą. Ir Nicole Kidman leido visą tai pajusti bežiūrint į jos vaidybą.
Kituose vaidmenyse filme pasirodė Rooney Mara, kurios buvimas šiame filme pridavė dar daugiau žavesio, bet kartu neleido jai atsiskleisti kaip labai talentingai aktorei. Filme taip pat galima pamatyti juostos „300“ žvaigždę Davidą Wenhamą ir kino debiutantą, jaunąjį Saroo suvaidinusį Sunny‘į Pawarą. Tiesa, berniukas pasirodė labai įtikinamai ir mane nustebino. Stiprus debiutas.
Verdiktas
„Liūtas“ – iki širdies gelmių jaudinanti, bet visiškai neslegianti drama, kurios pagrindiniu tikslu nešant svarbią žinutę žiūrovui tampa ne vien įkvepiančiai atrodanti žmogaus kelionė namo, bet dar ir žmogiškumo puoselėjimas bet kokiame socialiniame visuomenės sluoksnyje nepaisant tautybės. Šis stiprus pasakojimas, kuris dažnai priverčia susigraudinti ir apmąstyti gyvenimo klaidas, be abejo, tampa vienu iš geriausių praeitų metų kino projektų, kurio nominacijos JAV kino meno ir mokslo akademijos apdovanojimuose buvo gautos pelnytai.
