Visa tai galų gale karūnuoja atsipalaidavimas prie mišrainėmis nukrauto Kūčių stalo ir keitimasis dovanomis jaukios namų šilumos apsuptyje artimiesiems linkint „sveikatos ir laimės, pinigų ir meilės“.
Galbūt kažkas bus linkęs nesutikti, ir tebūnie, bet man daina „Velnias, man patinka Kalėdos“ yra pats gražiausias lietuviškas kūrinys apie šventinį laikotarpį.
Šią dainą atradau 1996-aisiais metais, LNK televizijos laidos „Tangomanija“, kurią, kaip daugelis prisimenate, vedė tas pats Marijus Mikutavičius, metu. Tada ir pirmą kartą išgirdau, jog prieš tapdamas žinomu žurnalistu, talentingu laidų vedėju, „svajonių jaunikiu“ ir viešu asmeniu, Marijus dar buvo daug žadančios gaivališko rokenrolo grupės „Bovy“ vokalistas. Jaunoji Marijaus gerbėjų karta gal ir nustebs dėl to, tačiau neabejoju, kad vyresnieji puikiai prisimena šį kolektyvą, garsėjusį savitu, prikimusiu vokalu, labailabailabailabailabai ilgomis gitarų soluotėmis, ir vakarietiško roko pagrindais.
Susikūrusi 1991-aisiais metais Vilniuje grupė „Bovy“ buvo keturių itin talentingų ir skirtingų asmenybių produktas. Grupę be vokalisto Marijaus Mikutavičiaus dar sudarė gitaristas Martynas Kuliavas, bosistas Virginijus Prieskienis, ir būgnininkas, šviesaus atminimo Marius Savickas.
Daugelis muzikantų ir melomanų šį ketvertą iki šiol prisimena kaip jaunatvišką, kokybišką ir itin ryškų reiškinį Lietuvos muzikos padangėje. Per penkerius gyvavimo metus grupė „Bovy“ tapo „Pačių blogiausių grupių festivalio“ laureatais, įrašė itin stiprų albumą „Leavin’ Home“ (1997-aisiais perleistą nauju pavadinimu „Bovy su Marijonu“ kasetės ir kompaktinio disko pavidalu), koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje, Švedijoje, Vokietijoje, o gitaristas Martynas Kuliavas 1997-aisiais metais buvo apdovanotas prestižine „Bravo“ statulėle, kaip „Geriausias metų instrumentalistas“. Deja šiam kolektyvui nebuvo lemta ilgai mėgautis šlove ir 1996-aisiais grupė dėl vidinės trinties bei vadybos stokos išsiskirstė.
1997-aisiais metais pasaulį išvydęs grupės albumas „Bovy su Marijonu“ buvo labai gerai įvertintas, bet pačios grupės, deja, neprikėlė. Nepaisant to, pasukę skirtingais keliais muzikantai galėjo pasidžiaugti dar labiau pagausėjusiu jų muzikos klausytojų ratu ir didele kūrinio „Velnias, man patinka Kalėdos“ sėkme.
Nuo to laiko praėjo jau beveik du dešimtmečiai.
Šiandien grupės „Bovy“ branduolio – Marijaus Mikutavičiaus ir Martyno Kuliavo – pristatinėti tikrai nereikia. Visiems puikiai pažįstamas Marijus yra žinomas dainininkas, daugelio kitų atlikėjų tekstų autorius, populiaraus televizijos projekto „X Faktorius“ teisėjas, renginių vedėjas ir žurnalistas. Martynas šiandien yra muzikos prodiuseris, sesijinis gitaristas ir, kaip pats su šypsena priduria, buvęs emigrantas, mat keturis metus su šeima praleidęs Viduržiemio jūros saloje Maltoje jis pernai grįžo gyventi į Lietuvą.
Išsiskirsčius grupei „Bovy“ šie du draugai vienas kitą mato gana retai, todėl šiam interviu susitikę kavinėje „Balti drambliai“ abu vyrai neslėpė džiugesio.
„Matai, jei ne patys susieinam, tai bent interviu suveda,“ - juokėsi Marijus.
- Kiek laiko nesimatėte?
Martynas: Seniai…
Marijus: Na kaip, periodiškai matėmės.
Martynas: Bet tik periodiškai. Paskutinį kartą matėmės man prieš išvažiuojant į Maltą. Tai buvo prieš penkerius metus!
- Tai pašnekėkime apie „Bovy“. Grupė gyvavo… 1991-1996 metais, taip?
Martynas: Mes lygtai ir toliau šiek tiek gyvavome. Buvom ir po to kelis kartus susitikę pagroti.
Marijus: Pagroti susitikę buvom, bet man kartais rodosi, kad iš tiesų gyvavom net trumpiau nei „The Sex Pistols“.
- Koks buvo aktyvus „Bovy“ gyvavimo laikas? Kuo tuo metu gyvenote? Kokia Jūsų akimis buvo situacija Lietuvos muzikoje žengiant pirmuosius žingsnius nepriklausomybėje?
Martynas: Buvo kiti laikai – gerokai mažiau koncertų nei dabar, mažiau galimybių. Mes grojom, koncertavom, bet norėjosi daugiau. Šiais laikais aš pavydžiu jaunoms grupėms. Jos turi daugiau salių koncertuoti, daugiau erdvės reikštis. O mes kurdavom sau. Jeigu kur pakviesdavo pagroti – labai apsidžiaugdavom ir važiuodavom.
- Daugelis dabartinių Marijaus muzikos gerbėjų, ypač jaunesnės kartos, tikriausiai nustebs sužinoję, kad Marijus prieš pradėdamas savo solo karjerą dar turėjo ir grupę, negana to net ne jo suburtą ir grojusią angliškas dainas. Papasakokit nuo ko viskas prasidėjo. Kokia yra to pirmojo „Bovy“ branduolio susikūrimo istorija?
Martynas: Pirmoje „Bovy“ sudėtyje dainavau aš. Pagrinde branduolys ir buvau aš bei, amžiną atilsį, būgnininkas Marius Savickas. Mes susipažinome besimokydami Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir nutarėme groti kartu. Dar prie mūsų prisijungė toks Artūras, kuris nebuvo bosistas, bet šiaip geras mūsų draugas.
Marijus: Dabar Artūro „klička“ yra Benzinas. Jis yra kaitų, jėgos aitvarų, ir snieglenčių sporto entuziastas. Aš atsimenu kartą nuvažiavau į Svencelę mokytis kaituoti ir ten vis kažkas paminėdavo Benziną, kaip autoritetą. Galiausiai vienas entuziastas sako „Einam, su Benzinu supažindinsiu!“. Ir pasirodo, kad tasai grėsmingasis Benzinas yra Artūras Morauskas, pirmasis grupės „Bovy“ bosistas (juokiasi).
Martynas: Bet tada buvo 1991 metai, šalyje vyko neramumai… Artūras staiga mums nieko nepasakęs išėjo tarnauti Lietuvos kariuomenei ir paliko grupę. Mums greitai reikėjo naujo bosisto ir mes suradome Virginijų Prieskienį, pravarde Lolo.
Marijus: Tiesa dar prisimenu, kad vienu metu grupės sudėtyje buvo klavišininkas Andrius Bobrovas. Jis buvo toks labai gražus, ilgaplaukis, turėjo odinę striukę kokios niekas iš mūsų tada neturėjo ir nešiojo ją pasiraitęs rankoves. Manau, kad tai buvo viena iš priežasčių kodėl jis buvo priimtas į grupę ir taipogi viena iš priežasčių kodėl vėliau jo grupėje nebeliko.
- Duodamas interviu anksčiau gyvavusiam muzikiniam žurnalui „Ausis“ Marijus yra pasakojęs, kad po vieno „Bovy“ koncerto jis priėjo prie Martyno ir paklausė ar grupei nereikia naujo vokalisto. Ar ši akiplėšiška istorija – tiesa? Jei taip, tai ar, Martynai, neįsižeidėt? Kaip ten iš tiesų nutiko?
Marijus: Taip! Kažkas panašaus tikrai įvyko. Aš buvau jaunas žurnalistas ir nuėjau daryti reportažą apie 27-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar Vilniaus Jono Basanavičiaus progimnazija – aut. past.) vykusį koncertą. Ten grojo baltu kostiumu vilkintis Mundis, po to Audrius Balsevičius dainavo, o paskutiniai grojo grupė „Bovy“. Ir man kažkaip tiesiog pasirodė, kad aš visai norėčiau būti toje kompanijoje (juokiasi). Po koncerto nuėjau iš jų imti interviu ir interviu metu Martyno tiesiai paklausiau ar jiems nereikia naujo vokalisto. Su savimi turėjau diktofoną. Kasetėje buvau įdainavęs kelias „AC/DC“ dainas, nes nieko kito dainuoti tada aš nemokėjau. Daviau jiems tą kasetę pasiklausyti. Martynas su Marium Savicku suglaudė galvas, pasiklausė ir paskui išdidžiai pasakė: „Nu, gal… Gal ir tiksi“. Bet šiaip Martynas nepyko, kad pasisiūliau. Trinties tarp mūsų nebuvo.
Martynas: Man ir anksčiau atrodė, kad dainuoti turi kažkas kitas, o ne aš. Man labai patiko Darius Mickus iš „Rebelheart“, galvojau gal jį pakalbinti tapti mūsų vokalistu, bet atėjo Marijus ir laimėjo mūsų vokalisto konkursą.
Marijus: (juokiasi) Taip, konkursą iš vieno žmogaus.
- Ką reiškia pavadinimas „Bovy“? Ar tai kažkokia aliuzija į Bon Jovi?
Martynas: Oi nežinau. Nieko nereiškia. Taip, mes klausydavomės Bon Jovi ir kažkuriuo metu galvojant pavadinimą įvyko žodžių žaismas – Bon-Jovi, Jon-Bovi, Jon-Bovy, Bovy… „Bovy“ ir liko. Man iš tikrųjų tai nepatiko tas mūsų pavadinimas.
Marijus: O tai kodėl tu jo nepakeitei?
Martynas: Ai, laiko nebuvo. Reikėjo dainas rašyti.
Marijus: Jo, pavadinimas tikrai netiko… Kažkada netgi buvo užsakymas logotipui. Vienas toks dailininkas pripaišė gal kokį šimtą variantų, bet šitam pavadinimui net ir logotipai visi gavosi kažkokie šūdini.
- Grojote „Pačių blogiausių grupių festivalyje“ ir tapote laureatais. Kelinti tai buvo metai? Kas tuomet buvo jūsų „konkurentai“?
Marijus: Turėjo būti 1992 metai. Labai gerai prisimenu, kad mūsų konkurentai buvo „Svastikos Sukitės Greitai“ ir kauniečiai glam roko atstovai „77“.
Martynas: Gerai grojančių grupių tame konkurse buvo nedaug, tai ir konkurentų nedaug turėjome. Bet šios dvi grupės buvo stiprios.
Marijus: Algis Ramanauskas su savo „Atbėgo kariūnai, sušaudė Brazauską“ 1992-ais metais iš vis buvo kažkas tokio! Vien tai, kad jis į sceną išėjo su fašistine uniforma man atrodo jau buvo neblogai.
- O kas buvo grupės „Bovy“ klausytojai?
Marijus: Tuomet mūsų klausėsi studentija, toks „boheminis jaunimas“. Linksmi alaus gėrėjai, didelio kiekio cigarečių rūkytojai, kurie mėgdavo šokti. Tik reikia pripažinti, kad jų nebuvo gausiai. Jeigu prie scenos darkydavosi kokia dešimtis, mums atrodė kaip tikras stadionas (juokiasi).
Martynas: Bet juk buvo ir koncertų Sporto rūmuose! Ten susirinkdavo daugiau nei dešimt žmonių. Gerokai daugiau… Iš vis tais laikais visas jaunimas, kuris klausėsi roko muzikos, buvo tarsi viena chebra, eidavo į koncertus, ošdavo. Tai jie mūsų ir klausydavo.
Visą interviu skaitykite portale manoMuzika.lt
