Tas jaunas specialistas pradeda dirbti liepos mėnesį, šilta, gražu, visi aplink laimingi. Su darbdaviu buvo aptartos darbo sąlygos. Tik darbo sutartys pasirašytos po kelių darbo dienų. Taip, sutartys, o ne sutartis. Kodėl? Darbdavys – labai rimtas verslininkas, kuris turi keletą verslų, ir jaunuolio gražiai paprašė dirbti abiejose įmonėse. Jaunuoliui reikia darbo, todėl sutiko. Taigi atsiranda dvi darbo sutartys, kiekviena jų – po pusę etato. Kaip ir viskas tvarkoje. Tik va, bėda bėdelė, dar po poros savaičių darbuotojas sužino, kad oficialiai jis įdarbintas tik po vieną valandą per dieną kiekvienoje įmonėje, nors darbo sutartys sako kitaip.
Kai bando kalbėtis su darbdaviu, atsakymas tik vienas: „Dabar neturiu laiko apie tai kalbėti“. Išaušo smagiausia kiekvieno darbuotojo diena darbe – atlyginimo diena. Darbuotojas ateina į darbą ir sutartą atlyginimą (sutartą, o ne tą, kuris parašytas darbo sutartyje) gauna gražiomis ir šviežutėlėmis kupiūromis ant stalo.
„Nieko čia nebus, reikia tepti slides“ – galvojo darbuotojas. Tas slidžių tepimas tęsiasi iki dabar (pasirodo, nėra taip lengva gauti švarų ir legalų darbą). Tad darbuotojas, kartu ieškodamas naujo darbo, dirba ir tam labai rimtai verslininkui (negaliu viešai vartoti netinkamų žodžių, todėl privalau jį vadinti verslininku). Galvojat, anokia čia bėda? Prie viso to pridėkite dar ir nuolatinius kas mėnesį besikartojančius darbuotojo prašymus, reikalavimus, priminimus, zyzimus sumokėti atlyginimą.
„Trenksiu į jo tą bjaurų, pigios degtinės pagadintą snukį“ – vieną atlyginimo prašymų dieną galvojo darbuotojas. Pažiūrėjo pro langą atsiduso. „Gi už nuomą mokėti reikia, valgyti taip pat būtų visai smagu, teks dar pakentėti, gal sumokės“ – tyliai mąstė jaunasis darbuotojas.
Lyg viso to būtų negana, tas viršininkas vis reikalauja didesnių pardavimų, kai rinkodaros kaštai yra visiškas 0. Vis pasakoja, kaip puikiai jam sekdavosi verslauti kitose šalyse ir kaip niekada jis nėra bankrutavęs. Kasdien girdint tokius pasakojimus ir pažadus dėl rytoj išmokamo atlyginimo jaunajam vakarietiško mąstymo darbuotojui norisi tik vieno – pripilti viršininkėliui į kavą ricinos.
Kyla klausimas, kodėl tas darbuotojas nesiskundžia jokioms institucijoms ir nepalieka tokio darbdavio, kuris atlyginimą išmoka tik po ilgų reikalavimų? Paskaičiuokim, protingieji kurmiai, darbuotojas oficialiai dirba įmonėse tik po valandą per dieną, ką jis gaus iš institucijų? Bijo, kad tik tas kapeikas, kurių net nepakaktų buto nuomai sumokėti.
Artėja Šv. Kalėdos, norisi pasveikinti artimuosius ir draugus su didžiausiomis metų šventėmis, jiems įteikiant po mažą, jaukią dovanėlę, kuri primintų, kaip karštai jaunuolis juos myli. Sakoma, kad iki Naujųjų Metų reikia ir skolas grąžinti, todėl atlyginimas būtų visai ne pro šalį.
Graži pasaka prieš šventes, ar ne? Darbuotojas tikrai nepražus, gaus kitą darbą ir atsistos ant kojų. Baisiausia, kad tokie verslininkai bando bendradarbiauti su kitomis įmonėmis, bando į savo komandą priimti naujų žmonių. Labai norėtųsi, kad nuo tokio verslininko nenukentėtų kiti žmonės, įmonės.
Labai gaila, kad Lietuvoje vis dar atsiranda sovietmečio iškasenų, kurios galvoja, kad yra pasaulio bambos ir, kad darbuotojai nuolat jiems lankstysis lyg Egipto faraonams. Jei visa tai skaitytų koks darbdavys, mielieji, jei nemokate daryti verslo, tai kokio velnio į tai lendate ir apsimetinėjate žmonėmis, gebančiais sukurti darbo vietas ir kelti Lietuvos ekonomiką?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!