Ar tai alkoholizmas? Turbūt ne. Nes alkoholizmo apraiškos kitokios ir Lietuvoje jų, deja, nereikia toli ieškoti.
Dabar politikai vienas už kitą garsiau šaukia apie monopolinę valstybės prekybą alkoholiu, specializuotus skyrius, pardavimų ribojimą ir pan. Tai esą išraus su šaknimis tą visuomenės skaudulį – alkoholizmą. Tema politikams labai dėkinga – kuo garsiau šauksi, tuo daugiau populiarumo pelnysi.
Aš sutinku: problemų su alkoholio vartojimu Lietuvoje yra – daug ir gilių. Bet negaliu sutikti, kad žmonės, kurie saikingai ir atsakingai retkarčiais pasimėgauja kokybišku alkoholiniu gėrimu, irgi yra tos problemos dalis. O visi siūlomi ribojimai juos paliestų labiau, nei tikruosius alkoholikus.
Įkūrę monopolinę valstybės prekybą, specializuotus skyrius ar uždraudę reklamą, tikrosios alkoholizmo problemos neišspręsime.
Viešumoje bus daug pagyrų, o paskui viskas vėl grįš į senas vėžes. Nes priemonės nutaikytos ne tai auditorijai. Ar tikrai tikite, kad tikrieji alkoholikai skuba pirkti alkoholio, tik pamatę spalvingą reklamą televizoriaus ekrane ar žurnale (dauguma jų turbūt net neturi televizoriaus ir neskaito žurnalų), ar užsuka į parduotuvę tik pieno ir duonos, bet neatsispiria pagundai pagriebti vieną kitą puslitrį iš alkoholio skyriaus?
Tereikia į alkoholizmo problemą pažvelgti giliau, kad suprastum, jog gausaus alkoholio vartojimo priežastis nėra tik paties alkoholio buvimo faktas.
Skurdas – problema Nr.1.
Žmonės neturi darbo, pajamų, maisto, neturi malkų žiemą pasišildyti, šiltų drabužių – jie nemato geresnio gyvenimo perspektyvos, ypač regionuose, kur ši problema bene aktualiausia. Tai yra priežastys, skatinančios griebtis taurelės. Ir jas šalinti ar bent jau švelninti reikėtų tikrai ne tomis priemonėmis, apie kurias taip garsiai šaukia politikai.
Jau seniai kalbama, kad mūsų šalis neturi regioninės politikos. Tačiau kaip skurdo regionai, taip tebeskursta – politikams neužtenka valios imtis ryžtingų ir efektyvių veiksmų gerinti ekonominę ir socialinę padėtį juose.
Žinoma, juk tai kur kas sudėtingiau nei tiesiog įvesti griežtus ribojimus legaliai parduodamam alkoholiui. Belieka tikėtis, kad atėjusi nauja valdžia į šią problemą pažvelgs giliau ir pasiūlys planą, kaip regionuose kurti darbo vietas, mažinti socialinę atskirtį, gerinti socialinę apsaugą, ypač vaikų.
Beje, mes, aludariai, esame tie, kurie regionuose kuriame darbo vietas, užtikriname žmonėms pajamas. Jeigu nebeliktų „Švyturio-Utenos alaus“ daryklų, Klaipėdos regione darbo netektų apie 100 žmonių, Utenoje – dar 300. Bet su mumis yra susiję ir kiti verslai, todėl be darbo liktų ne mažiau kaip 1200 žmonių: tarp jų ūkininkai, nedidelių transporto įmonių darbuotojai. Utenoje net šildymas miestui gerokai pabrangtų, jei mes nepirktume šios paslaugos iš miesto komunalininkų.
Toliau: ne mažiau kaip pusė kaimo parduotuvių išnyks, jei neturės bent alaus. Su jomis išnyks ir smulkieji maisto tiekėjai – pieno, mėsos gamyklėlės, regioninės kepyklos, kurios tik kaimo parduotuvėse parduoda savo gaminius. Nes jei esi mažas ir regioninis, niekas su tavimi dideliame prekybos centre net į kalbas nesileidžia. Aišku, didieji prekybos tinklai išliks, tačiau jų koncentracijos mastas pasieks neregėtą dydį. O tai tikrai nepagerins visų mažųjų verslų Lietuvoje situacijos.
Ar kas nors yra paskaičiavęs ir atlikęs ekonominę valstybės alkoholio monopolio įvedimo ir jo įtakos dabartiniam verslui studiją?
Neteko apie tokią girdėti. Dabar tik švaistomasi lozungais, kad Lietuva po monopolio įvedimo išblaivės, lyg burtų lazdele mostelėjus. Bet ekonomikoje stebuklų nebūna.
Lazda visada turi du galus. Ir prieš pradedant ja trankytis, reikėtų bent apsižiūrėti, ką ji iš tiesų užgaus.
