Be to, tvirtai tikėjau, kad manęs neapleidžia ir ne per seniausiai anapilin išėję tėvai – sapnuodavau juos, o kai kada pabudusi iš miegų net ir nesusivokdavau, ar tai, kas vyko, buvo sapne, ar tikrovėje, kurioje atsidūriau sapno pagalba.
Liga „bangavo“ – kartais leisdavo man atsikvėpti ir įgauti vilties, kad išsikapstysiu – tokiomis akimirkomis tiesiog vartydavau kalnus: grįždavau į darbą, kaip vijurkas sukdavausi po namus , o kartais tiesiog savaitėmis tekdavo gulėti lovoje ir taikytis su mintimi, kad jau niekada iš jos nebepakilsiu. Tuomet melsdavausi ir prašydavau Dievo tik vieno – kad Jis pasielgtų su manimi taip, kaip yra teisingiausia.
Vieną naktį, suriesta skausmo ir jį lydinčios panikos (drauge tai buvo ir neviltis bei pyktis ant viso pasaulio), tiesiog rėkte išrėkiau:
Dėl Dievo meilės, Mama, sėdi ten aukštybėse, ir nieko negali dėl manęs padaryti! Duok man pagaliau bent menkiausią žinią, palengvink mano kančias!
Tą naktį susapnavau nuostabią saulėtą ir šviesią vasaros dieną. Mano tėtis – jaunas ir gražus. Jis veda mane už rankos per žydinčią pievą. Pabaidyti mūsų šešėlių nuo gėlių į dangų kyla margaspalviai drugiai. Mes kalbamės ir juokiamės – kaip kadaise vaikystėje. Tačiau kalbamės apie pasaulį, kuriame jis gyvena dabar. Jis man sako, kad tikrai nėra ko bijoti, kad Ten viskas puiku, o ir pats slenksčio peržengimas, išėjimas į Ten, nėra toks baisus, kaip atrodo to nepatyrusiems. Aš žinau, kad turiu savo tėčiu tikėti, nes jis niekada gyvenime man nėra melavęs, bet vis tiek bijau. Tačiau neatsilikdama, nestabčiodama, gana drąsiai žengiu greta – tarytum neturėčiau kito pasirinkimo.
Staiga mudu prieiname vandenį. Nežinau, kas tai: jūra ar ežeras. Tačiau prieš mūsų akis virš raibuliuojančio, žydro, saulės nutvieksto vandens atsiveria neplatus medinis lieptas – tiesus ir ilgas.
Mudu žengiame juo, ir aš pamatau iš tolo link mūsų tuo lieptu atbėgančią savo mamą – jauną ir gražią, geltonai marga suknele – tokią ji dėvėdavo namuose, kai vasarą darbuodavosi kieme ar gėlyne. Ji bėga link mūsų, basa, tekina, ir energingai moja ranka. Suprantu, kad mama kažką šaukia, bet ji dar taip toli, kad nieko nebegirdžiu. Ir tik tada, kai jau galiu įžiūrėti jos veidą, jos vėjyje besiplaikstančius šviesius plaukus, suprantu žodžius. Bet ji kalba ne man, o tėčiui. Ji šaukia:
Paleisk ją, paleisk, tegul eina atgal! Tegul grįžta, jai dar ne laikas…
Nepamenu, kuo tas pasivaikščiojimas baigėsi. Grįžau mediniu lieptu, ar sapnas tiesiog nutrūko, mamai davus man žinią, kad žengti per slenkstį į kitą pasaulį man dar neskirta, ir tėčiui paleidus manąją ranką.
Tačiau praėjo jau 12 metų, o aš vis dar čia (jei jau pasakoju šį sapną, tai neabejotinai taip ir yra). Ir nuo to sapno viskas ėjosi tik geryn ir geryn. Aš sveikau, atsikračiau baimės ir net neabejojau, kad viskas baigsis gerai. Sapne mamos atsiųsta žinutė padėjo atsikratyti nevilties. O tikėjimas ir viltis daro stebuklus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Tekstas skirtas konkursui „Sapnas, kurio negaliu pamiršti: po netekties pamačiau artimą žmogų“ – dėl skaitytojų parašytų istorijų gausos yra publikuojamas tik dabar. Konkurso laimėtojas bus pasklebtas lapkričio 10 d.