Jau 40 metų, kai mudu išsiskyrėme. Mūsų draugystė buvo graži ir tyra. Nežinojau, ar tas jausmas – meilė, neanalizavau. Apie meilę nekalbėjom, tik vienas kitas bučinys...
Išsiskyrimo skausmą jaučiu ir dabar... Atsiminimai iš to laiko, kurį mes draugavom: tėviškės vaizdai, tekanti ar besileidžianti saulė, žydintys dirvonai ir pievos, šieno kvapas... Švelnus vėjelis drebulių lapuose... Ramuma ir ypatingas amžinumo jausmas – kaip vaikystėj, kad viskas yra dabar ir visada...
Kai būnu viena ir turiu laiko sau, visada tas laikas skiriamas Jam, rašau mintimis laiškus Jam... Žinau, kad Jis nepamiršta manęs kaip ir aš Jo. Ir, kai vieną vasaros vakarą, tėviškės sodyboj atostogaudama, nusprendžiau, tiesiog „neberašysiu“, stengsiuos nebegalvoti, patraukti mintis apie Jį ir tokį bendravimą iš savo gyvenimo, o tada...
Atsitiko štai taip: po šito nusprendimo daugiau nebegalvosiu ir „neberašysiu“, po vienos paros mano sesuo sutiko Jį atvažiavusį su savo žmona į netolimą mūsų tėviškės bažnytkaimį. Pirmas jo klausimas buvo, kaip gyvenu aš, ar man nieko blogo neatsitiko, nes jis blogai mane sapnavo, kad manęs jau nėra ir nebus... Ta telepatija pritrenkė mane. Negaliu pabaigti mintimis rašyti Jam laiškų... Čia vienas iš jų, arba citatos iš tų laiškų:
„Negalėjau atsakyti sau, ar mylėjau Tave, bet be meilės Tu man nebuvai reikalingas, negalėčiau būt su žmogum, kuris manęs nemylėtų... Jei iš gailesčio man, ar todėl, kad atstūmė toji, kuri atėmė Tave iš manęs, būtum pasirinkęs gyvenimą su manim, nenorėjau... Toks gyvenimas man būtų buvęs kančia... Nebūčiau pasirinkusi. Žinojau, kad skirdamasis su manim Tu turėjai išgyventi ir apsispręsti, manau nebuvo paprasta, o ta mergina pasinaudojo tuo, kad prieš keletą metų, kai jūs draugavote (o jinai vis išduodavo tave), tu ją buvai įsimylėjęs...
Tada, kai ji atėmė iš manęs tave, jai buvo katastrofiškas metas, jos vaikinas (KGB veikėjas) norėjo ją palikti, nors ji jau laukėsi... Tada ji prisiminė Tave ir Tavo jausmus jai... Jos galvoje gimė apgaulingas planas, kaip nelikti vienai su vaiku, o gal ir sukelti pavydą buvusiajam, susigražinti Tave (tik viskas čia ne dėl jausmo Tau)... Tu neatpažinai tos apgaulės ir tyri jausmai pralaimėjo... Tu pasirinkai.
Toliau sugrįžo jos KGB-istas ir išspyrė Tave. Tada suradai mane, bandei man pasakyti, kad dabar supratai, kad nepamirši manęs visą savo gyvenimą iki grabo lentos... Kad negalėjai apgaudinėti manęs ir palaikyti draugystės su manim, kol paaiškės anosios „tikra meilė“... Kai Tu buvai su manim, buvai man ištikimas, kad turėjai apsispręsti ir pasirinkti... Negalėjai supurvinti tyro mūsų abipusio ryšio.
Bet be meilės Tu man nebuvai reikalingas – pasirinkau aš ir mūsų jau nebebuvo, pasilikau su atsiminimais iš to laiko, kada mes draugavom, tėviškės vaizdai: tekanti ar besileidžianti saulė, žydintys dirvonai ir pievos, šieno kvapas... Švelnus vėjelis drebulių lapuose... Ramuma ir ypatingas amžinumo jausmas – kaip vaikystėj, kai viskas yra dabar ir visada.....Kaip ir tu mano gyvenime.....Jaučiuosi ta vienintelė... Tyra ir amžina, net nesvarbu, kad tu turi šeimą, aš turiu šeimą... Jausmas toks, kad kita moteris, ar kitas vyras... Tai – tikrai ir kitas jausmas, o šie mūsų jausmai, skirti tik man ir tau... Jie amžini, kaip jausmas gimtinei ir gamtai. Negaliu Tau nerašyti, negaliu tavęs atsižadėti, nes tu sapnuosi, kad manęs nebėra...
O aš dar esu ir Tau laiškus rašau... ir dėkoju likimui už tai.“
