Visada, jei tik yra norinčių pravažiuoti, automobilis blokuoja kelią pėstiesiems. Negana to, vairuotojas visada būna nusisukęs ir stebi tik Vytauto gatvę kertančius automobilius, kas dedasi šone, neaktualu. Tenka pastoviniuoti, kol vairuotojas atsisuka ir pamato, kad yra laukiančių pėsčiųjų, o dažniausiai taip ir nepamato, nes net nepažiūri, nurūksta nė nežvilgtelėjęs į tą kairę pusę.
Kirsti sankryžą iš šios vietos yra tikrai pavojinga: aplink daug medžių, po kuriais pėstieji pranyksta fone, perėja, kuri prasideda kažkur ant ištrypto žolyno, nutrinta, žodžiu, nei šis, nei tas. Nuvažiavus blokuojančiam automobiliui tenka bėgti, kol ant galvos neužvažiavo kitas automobilis, bet dažniausiai ta žalia jau nebedega ir tenka eiti per kitą gatvę.
Galėčiau taip ir vaikščioti per aplinkui, pereiti per Saltoniškių gatvę, tada per Latvių gatvę ir patekti ten, kur man reikia. Bet kodėl turėčiau, jei galiu pereiti per vieną gatvę, kad patekčiau ten, kur man reikia? Ypač, kai tenka čia vaikščioti nuolat. Juk man dega žalia, o gatvėse pėstieji lyg ir irgi turi teisių.
Kurį laiką bandžiau išvengti šios sankryžos ir eiti žemėlapyje mažesniu apskritimu pažymėta perėja, bet pasirodo, ten tik dviračiams skirta perėja, nes ji tęsia dviračių taką ir jei eina pėstysis, jį visada „apipypina“ blokuoti sankryžos skubantys automobiliai.
Prieš keletą savaičių būtent toje sankryžos vietoje, degant žaliai šviesai ir man bandant kirsti perėją, mane užkabino automobilis (nuotraukoje esantys automobiliai neturi nieko bendro su įvykiu). Vairuotojas nė nežvilgtelėjo į tą pusę, kur laukiau, tiesiog stovėjo perėjos vidury, stebėjo automobilius, kada galės užlįsti, o kiti eismo dalyviai, matyt, nelabai buvo įdomūs. Nepaisant to, kad labai išsigandau, užkliuvo tik ranką, likau sveika, o galėjau ir nelikti, jei būčiau žengusi dar porą žingsnių.
Visi nuolat kaltina pėsčiuosius, kad jie vaikšto, kur nori. Norėčiau priminti Vilniaus vairuotojams, kurie ne ką „protingiau“ važinėja (ypač didelius juodus automobilius vairuojantiems), kad ne jie vieni turi kelyje teisių ir ne vieni kur nors skuba. Sankryžose pėstieji turėtų būti garantuoti, kad galės pereiti, tam jos ir yra, kad nevaikščiotume bet kur. Nežinau, ar įmanoma ką nors padaryti, kad šia sankryža vaikščioti būtų saugiau, kad nereikėtų kaskart nervintis ir bijoti dėl sveikatos. Nesmagu, kad tą sankryžą kasdien vis dar tenka pereiti po kelis kartus ir sėkmingai perėjus savimi didžiuotis, maždaug, o! Šįkart pavyko.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!