Kalbėjau ir prisikalbėjau, nes kitą dieną kaip įprastai per pietų pertrauką ėjau pasivaikščioti į parką. Buvo žiema, šalta, visi su kepurėm, šalikais, bet parkas pilnas, daug žmonių, ėjau ir priešais išdygo vaikinas. Paklausė, kur einu, pasakiau, kad tiesiog vaikštau, paklausė, ar gali prisijungti.
Kadangi dar turėjau laiko, neprieštaravau, jo veido gerai nepamačiau, nes buvo su kepure ir burną užsidengęs šaliku. Daug šnekėjom, atrodė malonus, draugiškas vaikinas, radom daug bendrų temų, apsikeitėm numeriais ir po poros dienų vėl susitarėm susitikti po darbo.
Jis gyveno šalia mano darbovietės, todėl nurodžiau, kuriame pastate dirbu. Manęs sulaukė ir tada vėl buvo pasivaikščiojimas su kepurėmis ir šalikais, be to, buvo tamsu, todėl vėl jo veido gerai nemačiau. Iš pokalbių lyg ir jaučiau, kad mezgasi ryšys, dar kelis vakarus ilgai šnekėjomės telefonu, viskas atrodė gerai.
Sutarėm eiti į trečią pasimatymą, šį kartą – kavinėje. Džiaugiausi, nes galvojau, kad pagaliau pamatysiu, kaip jis realiai atrodo. Šį kartą atėjo „su kvapeliu“, sakė, kad išgėrė vieną alaus su draugu, bet po vieno alaus tokio stipraus kvapelio nebūna. Vėliau prisipažino, kad išgėrė ne 1, o visus 4 alaus, maža to, pamačius jo visą veidą neapsidžiaugiau.
Jis neturėjo 3 dantų, atrodė klaikai, pradėjo pasakoti apie savo šėliones su draugais, daugiadienes išgertuves. Norėjau kuo greičiau bėgti iš ten, dar iki jam pasirodant visu gražumu, bet atsisėdau prie sienos. Jis sėdosi ne priešais mane, o šalia manęs, ir kai pasakiau, kad turiu reikalų, turiu eiti, jis nenorėjo manęs praleisti. Aš atsistojusi pasakau, kad praleistų, o jis sako – pabūk su manim dar truputį.
Pasakiau, kad turiu reikalų, negaliu, atsistojusi stovėjau ir prašiau praleisti. Jis neklausė, teko balsą kelis kartus pakelti, visi žmonės atsisuko, tik tada jis mane praleido. Apsirengiau, jis irgi, aš jam pasakiau: „Nepyk, tarp mūsų nieko nebus, ieškau kitokio žmogaus“.
Jis neatstojo, sekė visą kelią iki autobusų stotelės, rėkaudamas, kad įsimylėjo mane ir nepaleis, aš ėjau greitu žingsniu, jis neatsiliko, ėjo iš paskos. Prašiau atstoti – neklausė. Nuėjusi iki stotelės, pažiūrėjau, kad paskutinis autobusas buvo nuvažiavęs prieš 3 min., kitas – tik po 30 min.
Mintyse piktinausi ir stengiausi atsikratyti įkyraus gerbėjo, o jis sekioja paskui ir rėkavo, kaip mane myli, negali be manęs gyventi. Nė kiek neperdedu – žmonės žiūrėjo, aš jam liepiau atstoti, o jis meilėje prisiekinėjo, ir vis bandė prisiliesti. Aš bėgiojau ratais aplink, jis – iš paskos, vaizdas aplinkiniams išties turėjo būti juokingas... O man buvo velniškai baisu, buvau laimingiausias žmogus pasaulyje, kai atvažiavo autobusas.
Džiaugiausi, kad jis bent ten iš paskos nelipo. Košmaras tuo nesibaigė – jis man nuolat skambinėjo, per valandą – po 5 skambučius. Diena naktis – jis skambino, rašė, kad laukia manęs prie mano darbo, nori pasikalbėti, prašydavau brolio, kad po darbo ateitų parsivežti mane, nes baisu būdavo.
Jis kažkaip išsiaiškino kabinetą, kuriame dirbu, būdamas girtutėlis pradėjo veržtis į vidų, gerai, kad buvau ne viena, o kartu su direktoriumi ir jo pavaduotoju. Jie jį šiaip ne taip išstūmė pro duris, o man buvo baisiai gėda, nes jis mano darbe jiems girdint rėkavo, kaip mane myli, gyventi negali, nenorėjo išeiti, teko išstumti... Skambučiais atakavo dar kelis mėnesius – numerio pasikeisti neturėjau galimybės, darbui jį naudojau, užblokuot irgi negalėjau, tik vėliau paprašiau, kad keli draugių vaikinai su juo pašnekėtų, apsimestų mano vaikinais, įspėtų ar dar ką pasakytų... Po kelių jų pokalbių apsiramino... Jau kelis metus – ramybė, bet pažintį su juo vis dar prisimenu kaip didelį košmarą...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Prašome jūsų – papasakokite apie keisčiausią Jūsų pasimatymą. Pasidalykite su vienišiais patirtimi, į ką reiktų atkreipti dėmesį prieš einant į pirmą pasimatymą, ir paguoskite tuos, kurie mano, kad jų pirmas pasimatymas buvo pats prasčiausias!
Vienam Jūsų padovanosime Andriaus Užkalnio knygą „Užkalnio kelionės“!
Laimėti galite savo istoriją siųsdami dviem būdais – arba spausdami pilką mygtuką čia arba rašydami laišką el.paštu pilieciai@delfi.lt su prierašu „Pasimatymas“ Jūsų anonimiškumą garantuojame.