Savotiškas grožis.
T. Jurgutis spėja, jog galbūt nuo sėdėjimo ant žemės daugelio japonių kojos yra šiek tiek kreivokos. Tai yra masinis fenomenas, todėl šleivoka merginos eisena yra laikoma patrauklia ir netgi šiek tiek seksualia.
Operos ir baleto teatro artistė Lina Baublytė stebėjosi kiek kitokios išvaizdos žmonėmis. Pirmasis įspūdis nuvykus į Japoniją - „pamačiau daug mažų, kreivom kojytėm žmogeliukų“, - šypsojosi L. Baublytė.
Pasak viešųjų ryšių konsultanto Dariaus Krasausko, japonai rengiasi taip pat kaip europiečiai, išskyrus labai retai gatvėje dėvimus tradicinius kimono. Jie dėvimi įvairių švenčių, ypač vestuvių, metu. „Moterys, pasipuošusios kimono, atrodo iš tiesų įspūdingai“, - savo įspūdžiais dalijosi pašnekovas.
Tualetų fenomenas. Tualetuose įdiegta elektroninė sistema, su daugybe pultelių, mygtukų ir lempučių, atliekančių tam tikrą funkciją. „Nežinodamas, kaip jais naudotis ir nemokėdamas japonų kalbos, pirmą kartą nuėjęs į tokį tualetą bematant išėjau, nes neįsivaizdavau, kaip ten viskas veikia. Net nebandžiau jų spaudyti, nes pabijojau, kad mane gali įsiurbti“, - apie keistuosius japoniškus tualetus pasakojo verslo valdymo sistemų vadovas Tomas Rytel. Anot pašnekovo, tokioje vietoje pasijunti kaip vaikas, nes ten pilna elektronikos ir nežinai, ko gali „prisičiūdinti“.
L. Baublytė minėjo, jog ją taip pat nustebino modernieji tualetai, bet teko matyti ir visiškai primityvių, mūsų kaimiškus lauko tualetus primenančių vietelių. Beje, net ir tuose primityviuosiuose tualetuose sunku buvo susigaudyti, ką ir kaip reikia daryti.
Robotukai. „Su amžiumi žmonės virsta savotiškais robotais, jau šešiolikmečius kai kas vadina robotukais“, - stebėjosi keistomis vaikų auklėjimo tradicijomis D. Krasauskas. Iki 10 metų vaikui leidžiama mėgautis savo vaikyste, reikšti emocijas, dūkti, tačiau laikui bėgant jie pradeda slėpti savo emocijas. Kuo vyresnis vaikas - tuo mažiau saviraiškos, daugiau – tvarkos bei kontrolės.
Identiškas laisvalaikis. Savotiška tradicija yra tapęs penktadieninis gėrimas su draugais. „Penktadienio vakarą japonai eina prisigerti ne su žmona ar meiluže, o su savo bendradarbiais“, - keistomis tradicijomis stebėjosi D. Krasauskas. Apskritai japonai yra tarsi prikaustyti prie to, kas jau buvo, kas jau įprasta.
Anot pašnekovo D. Krasausko, japonai labai griežtai laikosi tradicijų, papročių ir netgi turi vienodus įpročius. Pavyzdžiui, grupelė japonų sėdėdami bare visuomet gers vienos rūšies alų, nes niekas nenori išsišokti ir būti „balta varna“.
Pasak T. Jurgučio, dar viena japonų itin mėgstama pramoga – karaokės barai, kuriuose žmonės renkasi po darbų ir dainuoja savo pamėgtas dainas.
„Taip“ ir kitos keistenybės. Daugelis Japonijoje apsilankiusių lietuvių stebėjosi itin keista japonų savybe - jie niekada nesako: „ne“. Japonas, negalėdamas pasakyti teigiamo atsakymo, visaip stengsis nutylėti, myks, bet niekada nepasakys „ne“. Toks elgesys traktuojamas kaip savotiška mandagumo forma, anot pašnekovų, šiek tiek apsunkinanti tarpusavio bendravimą, ypač prie to nepratusiems užsieniečiams.
T. Rytel pastebėjo dar vieną neįprastą reiškinį – keliaujančiųjų bagažą nuolat siūlydavosi nešti moterys, dažniausiai vaikai. „Atvykęs užsienietis turi savotišką „pono“ statusą ir tos smulkutės sunkius lagaminus tempiančios mergaičiukes nei už ką neleidžia jų nešti pačiam svečiui“, - sakė pašnekovas.
