Siužetukas suvyniotas pagal tūlo Klaivo Kasnerio romanus. Rašytojas piktas it šeškas, todėl filmo kūrėjus į teismą padavė iškart po premjeros. Neva kažkas iškarpyta, o kažkas iškraipyta. Nors visos teisės į ekranizaciją priklauso Makonehiui – jis jas ilgai medžiojo, kaip tikras relikvijų seklys... Pats aktorius režisūros nesigriebė, surinko iš prodiuserių 130 milijonų JAV dolerių gamybai ir sukratė juos beveik debiutantui (keli televizijos filmai) Brekui Aizneriui. Vaikinas, nors ir vieno iš Disnėjaus bosų Maiklo Aiznerio sūnus, bet sukalbamas. Tad per filmavimą Metju turėjo savo balsą ir nuomonę visais aspektais.
Pirmas „Sacharos“ pusvalandis kiek sunkokas ir ištemptas. Tiesa, yra pora veiksmo scenelių, bet ir jos - kaip pažintis su veikiančiaisiais asmenimis ir istorine situacija dykumoje. Kas geriečiai, kas blogiečiai, kas mistinio laivo ieško, o kam užteršti vandenį nuodais rūpi. Tačiau net įžangą, kad ir klibinkščiuojančią, žiūrėjau su neatslūgstančiu smalsumu. Ir kas keisčiausia, įdomu be tokių įgrisusių egzotikos atributų kaip mumijos ar vabalai žudikai. Kartais juokinga – Stivo Zano personažas tarsi asilas iš „Šreko“. Puola vykusiais juokeliais be gailesčio. Kuo toliau, tuo labiau komanda atsipalaiduoja ir paprasčiausiai „kaifuoja“ nuo to, ką parodys žiūrovams.
Gaudynės su kateriais įsiveržia kaip uraganas. Filmavimas grįstas ne kompiuteriniais, o senais gerais specialiaisiais efektais. Po kojomis tykšta vanduo, ūžia motorai, kaip pašėlę žmogiūkščiai su skiedromis laksto į visas puses. Baisus triukšmas, automatų salvės ir pagaliau - triukas, kurio ilgai nepamiršite, lauksite DVD, kad nemačiusiems parodytumėte. Išduosiu tik tiek, kad vadinasi ši mirties kilpa vandenyje – „panamietiškai“.
Toliau jau Penelopė Kruz pademonstruos kovinius sugebėjimus. Herojai pralėks traukiniu, kupranugariais ir net neįtikėtinu parasparniu, kurį temps lyg kryžių per visą dykumą, kai paspruks iš priešų nelaisvės. Nuotykių fiestą vainikuos dar vienas chrestomatinis epizodas – apgultis 19-ojo amžiaus kariniame laive. Senoji technika mes iššūkį dabartinei, o kulkos zvimbs bitėmis per ausis ir nosis...
„Sachara“ nėra kažkoks stebuklas ir net ne superreginys. Tiesiog juosta turi didžiulį „draivo“ užtaisą, ko pasigendi šimtuose panašių nuotykinių filmų. Be to, su piktdžiugišku pasitenkinimu parodo špygą vizualiųjų efektų kalvėms. Sprogdina trotilu, šaudo kulkomis, neištraukia iš lentynų pabaisų su devyniomis galvomis. Nepagaili visai nekvailo humoro, paaukoja vieną kitą užjaustiną herojų ir nepamiršta, ko mes susirinkom karštą vasaros vakarą. Kaip skelbia viena televizija, – metas pramogai. Kaip skelbia viena reklama, – lengvai ir užtikrintai. Trijulė pagrindinių šaunuolių – absoliutūs „saviakai“, su kuriais kiekvienas eitų į žvalgybą. Mes einam į kiną. Ir nusispjaut, kad amerikiečiams „Sachara" buvo ne prie širdies. Užtat filmo kūrėjai „atsiplėšė“ iš širdies. Todėl ir mums, lietuviams, taupantiems alui ir traškučiams, – pagal kišenę. Tinka ir prie alaus, o ypač - prie tekilos.
