Iš pradžių šie žingsniai yra gana aiškūs ir panašūs: darželis, mokykla, studijos, pirmasis darbas, kvalifikacijos kėlimas, antrasis darbas ir panašiai. Bet kas seka toliau? Įsitvirtinus savo srityje ir įgavus specialisto statusą, iškyla klausimas: kurioje srityje galėčiau tobulėti toliau?
Kaip tyčia, dažnai šie klausimai iškyla artėjant 30-ties metų sukakčiai, ar ką tik perkopus į ketvirtąjį dešimtį, kai pagaliau gali sau leisti pasimėgauti sunkaus darbo vaisiais, bet kartu nebesinori gyventi tik šia diena. Kai pradedi suprasti, kad tavo asmeninė gerovė ir laimė priklauso ne tik nuo tavo pastangų karjeros ar asmeninių santykių srityje, bet ir nuo to, ką tu sukursi savo aplinkoje.
Tuomet ir iškyla klausimas – kur dingo šie talentingieji trisdešimtmečiai Lietuvoje?
Jungtinėje Karalystėje veikiančios universitetų ir koledžų paraiškų sistemos (UCAS) duomenimis, per pastaruosius 10 metų (nuo 2006-ųjų iki 2015-ųjų) į Jungtinės Karalystės universitetus aplikavo 18,290 čia norinčių studijuoti lietuvių, iš kurių buvo priimta 10,725 būsimų studentų (apie 60 proc. aplikavusiųjų). Žinant didžiulę konkurenciją bei ypatingai mažą iškrentančiųjų skaičių, galima drąsiai teigti, kad didžioji dalis šių būsimų studentų mokslus pabaigė.
Galbūt šie 10 tūkst. žmonių – tik lašas didelėje emigracijos jūroje, paskendusių bendroje statistikoje. Bet iš tiesų tai – 10 tūkst. talentingų jaunuolių, kurių išsilavinimą, ir drįstu sakyti, požiūrį į gyvenimą, formavo visiškai kita sistema.
Sistema, kuri skatina savarankiškai dirbti, tobulėti, ir konkurencingų sąlygų aplinkoje įrodyti, kad gali išsilaikyti ir prisitaikyti globaliame pasaulyje. Tikiu, kad panašius pastebėjimus galima padaryti ir apie jaunuolius baigusius mokslus Vokietijoje, Olandijoje ar Skandinavijos šalyse.
Tai žmonės, kurie domisi Lietuvos ateitimi, tiek politiniu, tiek socialiniu, tiek ekonominiu lygiu. Tai žmonės, kurie skaito diskusijas viešoje erdvėje, pvz. apie Darbo kodekso pakeitimus, ir šypsosi, nes supranta, kad geriausias būdas išsaugoti savo darbo vietą – tai produktyviai dirbti ir sukurti pridėtinę vertę, taip tampant nepakeičiamu savo kolegoms ir darbdaviui, o ne tikintis, kad valstybė juos apsaugos nuo rinkos ekonomikos diktuojamų darbo santykių.
Nemaža dalis šių užsienyje patirtį sukaupusių specialistų galvoja apie kitą žingsnį – kaip tapti savo darbo vietos kūrėju. Tai žmonės, kurie galvoja – kaip galėčiau grįžti į Lietuvą ir dirbti sau? Kokia būtų mano rinka? Kas būtų mano produktų ar paslaugų pirkėjai? Ar sugebėsiu įsitvirtinti, nepaisant nemenkos mokestinės naštos pradedantiesiems verslams? Tai žmonės, kurie nuoširdžiai sieja savo ateitį su Lietuva.
Žiniasklaidoje gausu straipsnių, įvardijančių emigracijos statistiką ir priežastis, kodėl žmonės išvažiuoja iš Lietuvos, tačiau trūksta balso, parodančio, kodėl žmonės grįžta ir kuria savo ateitį
čia. O tokių tikrai yra daug, ir vis daugėja. Jie prisijungia prie žmonių, gyvenančių, dirbančių ir kuriančių Lietuvoje. Bet norint kažką sukurti, reikia kritinio kiekio žmonių ir minčių.
Žinau, kad tarp žmonių, skaitančių šį straipsnį, bus tiek likusių, tiek išvažiavusių, tiek grįžusių.
Žinau, kad išvažiavusieji galvoja grįžti, ir kaip sunku yra pasiryžti palikti taip sunkiai kurtą ir puikiai pažįstamą gyvenimo aplinką.
Bet taip pat žinau, kaip sunku yra nerealizuoti viso savo potencialo, to jausmo, kai žinai, kad iš tiesų dirbi dėl savo šalies. Ne dėl valdžios ar darbdavio, bet dėl savo vaikų ateities.
