Jie tiesiog mane bando laikyti namuose, o man tai labai atsibodo (taip galima susirgti ir depresija). Atrodo, kad esu reikalinga tik dėl naudos: dirbu namuose kartu su jais, pinigų iš jų gaunu labai retai, nesvarbu, kad ir užsidirbau daug, viskas lieka jiems.
Aš nieko ir neprašau, nes matau, kad visada tų pinigų tarsi nėra. Tėvams esu kaip taksi vairuotoja – kadangi vairavimo teises šeimoje turiu tik aš, tai ir vežu visur juos tik aš. Aš, nors ir atsibodo, prieštarauti bijau (nežinau, kodėl), bet savo reikalais išvažiuoti automobiliu galiu retai. Aišku, čia dar nieko: dar ir su draugėmis (ir draugais) negaliu pabūti, ką jau kalbėti apie kokį klubą, vakarėlį, gimtadienį pirtyje ir t.t... Galiu visa tai pamiršti.
Tarsi jau reikia rimtai galvoti apie gyvenimą, bet jei galvoju rimtai ir bandau kalbėtis su tėvais, kad norėčiau eiti gyventi kartu su vaikinu, tai man pakelia didžiausią gyvenime skandalą, kad niekur iš namų neišeisiu. Kai buvau užsienyje, jau gyvenau kartu su vaikinu kartu, kai grįžau, jis dažniausiai galėdavo pasilikti pas mane namuose, bet dabar – nebe, nes mano tėvai užsispyrė.
Aš prašau tėvų, kad galėčiau pasilikti pas jį, bet maniškiai neleidžia – vėl būna skandalas, kokių nesąmonių čia prisigalvoju, turiu namus – turiu būti namie, sako, kad mane jis tik ir bando ištempti iš čia (nesvarbu, kad per savaitę susitinkam tik vieną kartą), kad išvis apie nieką negalvoju, kad reikia gyventi, reikia dirbti... Atsiprašau, aš ir dirbu už dyką ir taksi būnu kiekvieną dieną. Kasdien, kai reikia, visus vežioju, tai gal kas gali man paaiškinti, kur tas gyvenimas? Visa tai tęsiasi jau nuo tada, kai sulaukiau 17-os.
Aš suprantu, kad jie mane saugo, myli, bet viso to jau per daug – atrodo, kad viskas tik dėl naudos, nes už dyką dirbu namuose ir dar esu taksi, kuris visada šalia. Kada man kurti savo gyvenimą, jei visada turiu būti šalia tėvų?
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pareikšti savo nuomonę? Rašykite pilieciai@delfi.lt