„Gero vėjo mūzomis“ pasivadinusios buriuotojos pavasarį parsivežė ir pirmąjį tarptautinį apdovanojimą – Italijoje vykusioje moterų buriavimo taurėje iškovojo bronzą. Apie moterų įgulos idėją, o šiandien ir realybę, kalbamės su įgulos kapitone Lijana Petrikėne bei dvejomis įgulos narėmis – Eva Žmuidinavičiūte ir Vilma Bareikaite.
Kaip ir kodėl kilo mintis suburti moterų įgulą? Kaip sekėsi šią mintį paversti realybe?
Eva: Mintis apie moterų įgulą gimė dar 47-osios „Kuršių marių regatos“ metu (2014 metais), kai su Giedre Saulene drauge buriavome „RS-280“ jachtų klase, konkrečiai – jachtos „Knygų klubas“ įguloje. Vis dėlto tąkart idėjos su Giedre taip ir neįgyvendinome. Palikusi „RS-280“ jachtų klasę, prisijungiau prie iniciatyvos „Gero vėjo“ klube. Manau, kad ir kam kilo mintis burti moterų įgula po šio puikaus klubo vėliava, – tai puikiai pavyko padaryti. Įgula nuo susibūrimo yra praleidusi gal tik porą regatų per du sezonus, o tai – aukštas rezultatas.
Lijana: Iš tiesų komandą surinkome per mėnesį. Aš kartais pagalvoju, kad mes visos jau turėjome didelį norą buriuoti būtent moteriškoje įguloje. Šiais metais dalis įgulos pasikeitė, atsirado daugiau naujokių, kurios pavaduoja pastoviąsiais. Jeigu tokiu tempu augsime ir toliau, tai kitais metais buriuojančioms moterims reikės kelių laivų!
Ar įgulos pagrindą sudaro didelę buriavimo patirtį turinčios buriuotojos sportininkės, o gal priimate ir mažiau patirties turinčias nares?
Lijana: Jeigu kalbėti apie sportinį buriavimą, tai šiuo metu įguloje yra merginų buriavusių nuo mažens (su „Optimist“, „Laser“ klasės sportinėmis jachtomis). Pora iš mūsų regatose dalyvauja jau 4-5 metus. Kita vertus, įguloje yra ir kelios visai „šviežios“ buriuotojos, sportinį buriavimą atradusios tik šiais metais. Jeigu mergina turi drąsos, noro ir azarto – tai ji pas mus laukiama. Nors, žinoma, prieš pagrindines varžybas visuomet siekiame, kad įgula nusistovėtų ir kiekviena žinotų savo pareigybes laive.
Vilma: Sutinku su Lijana – svarbiausia turėti noro, būti drąsiai, ryžtingai, nebijoti fizinio nuovargio, mėlynių ant kūno, šalčio arba kaip tik kepinančios saulės, nuo kurios negali pasislėpti. Svarbu turėti greitą reakciją ir meilę buriavimui. Patirtis, žinoma, reikalinga, bet dažniausiai pas mus ateina merginos, kurios jau yra pabandžiusios buriuoti ir supratusios, kad tai joms patinka. Yra ir tokių, kurios nuo vaikystes užsiiminėjo vienokiu ar kitokiu buriavimo sportu. Kai buriuoji, dažniausiai supranti, kad trūksta žinių, todėl noras giliau susipažinti su teorija atsiranda savaime.
Manote, kad moterų įgula gali būti visokeriopai lygiavertė varžovė vyriškoms įguloms?
Lijana: Šių metų „Kuršių marių regatos“ rezultatai „Petersonų“ grupėje patvirtino, kad merginų įgulą tikrai stipri varžovė. Nebent visuose plaukimuose buriuotojai vyrai buvo tikri džentelmenai.
Eva: Sutinku – šių metu „Kuršių marių regata“, kur lipome ant visų apdovanojimų pakylos laiptelių, nuo trečios iki pirmos, parodė, kad galime būti lygiavertės varžovės. Buvo be proto smagu sulaukti sveikinimų iš jachtos „Vėjas plius“ įgulos, kurie praėjusiais metais mūsų klasėje nuolat puikavosi tarp prizininkų. Tai neįkainojamas patyrimas – kai aplenkiame ilgametę patirtį ir tradicijas turinčius varžovus.
Vilma: Aišku, moterys savo fizine jėga gal ir negali prilygti vyrams. Tačiau buriavime yra labai svarbu strategija, psichologija ir greita reakcija – taigi mes stengiamės nenusileisti.
Ar sulaukiate palaikymo iš buriuotojų?
Lijana: Tikrai taip. Ačiū visiems padėjusiems šiais metais: moraliniu palaikymu, komplimentais, sveiku humoru ir švartuojantis. Labai gera grįžti krantan, kai matai kokia sąmoninga mūsų buriuomenė.
Eva: Palaikymo sulaukiam daug ir įvairaus. Nuo laivo būsenos patikrų bei tvarkymo drabų, iki svarbių patarimų, kaip pasiekti dar geresnių rezultatų. Labiausiai nustebino šiųmetinis įplaukimas į Smiltynės jachtklubą, kai mums įplaukus pro uosto vartus vyrai krante pasitiko mus aplodismentais, o jachtklubo direktorius įteikė gražiausios įgulos taurę.
Ar daug treniruojatės bei dalyvaujate varžybose?
Vilma: Tiesą sakant mūsų treniruotės vyksta varžybų metu, stengiamės jų nepraleisti. Lietuvoje varžybos sezono metu vyksta kas antrą savaitgalį – visose ir dalyvaujame. Taip pat kiekviena atskirai prisijungiame prie didesnių laivų ir kitų įgulų buriavimui ilgesnėse distancijose. Šiais metais ne karta lipome ant nugalėtojų pakylos – tiek „Kuršiu marių regatoje“, tiek tarptautinėje buriuotojų moterų regatoje, kuri vyko Italijoje.
Lijana: Iš tiesų šiais metais dalyvaujame visose Vilniaus jachtklube vykstančiose varžybose, o jos vyksta praktiškai kiekvieną savaitgalį.
Kaip vertinate savo pasirodymą šių metų „Kuršių marių regatoje“? Ar išpildėte savo užsibrėžtus tikslus ir kokius savo įgulos pasiekimus kol kas vertinate kaip didžiausius?
Eva: Aš jaučiuosi net viršijusi. Tiesiog norėjau saugiai ir ramiai suplaukti etapuose, gerai praleisti laiką, o šalia to dar nuolat lipome ant podiumo.
Lijana: Apibendrinant – didžiausi šių metų pasiekimai tai dvi pirmos vietos „Kuršių marių regatos“ etapuose, trečia vieta tarptautinėje regatoje Italijoje, bei, žinoma, „Gražiausios įgulos“ apdovanojimas!
Vilma: Manau svarbu tai, jog tokie rezultatai buvo pasiekti tik dėl mūsų įgulos darnos. Gal būtent tai ir vertinčiau kaip didžiausią mūsų ligšiolinį pasiekimą.
Kas buvo sudėtingiausia šių metų „Kuršių marių regatoje“ ir kokios patirties pasisėmėte?
Eva: Sudėtingiausia buvo neatsipalaiduoti kiekviename varžybų momente. Pavyzdžiui, pirmajame etape po perskaičiavimo į trečia poziciją iš antros nukritome atsilikusios tik 30 sekundžių. Tai reiškia, kad per 4 valandų plaukimą būtent tas kelias akimirkas per daug užsidiskutavome apie gyvenimą, nuotykius ar makiažą, o gal juokėmės iš gero anekdoto ir buvome užsimiršusios, kad buriuojame varžybose. Tai buvo patirtis, tačiau ar ką nors norėčiau daryti kitaip? Nežinau. Juk buriuodamas semiesi ne vien buriavimo patirties, bet ir daug kitų gyvenimui aktualių dalykų.
Lijana: Turbūt šiemet mano kaip kapitonės sunkiausias sprendimas buvo nuspręsti neplaukti ilgiausios „Kuršių marių regatos“ distancijos (antrasis plaukimas vadinamas „naktinis“, „Volfas Engelman“ etapas). Buvo tikrai sunku, tačiau susidėliojęs prioritetus jautiesi gerai. Kartais tiesiog reikia išlikti Mūzomis ir nespausti iš savęs 200 proc. O be to neturėjome ir vandeniui atsparaus makiažo.
„Kuršių marių regatoje“ dalyvavote ir praėjusiais metais – gal galite palyginti abejus metus? Ar ketinate dalyvauti kitais metais?
Lijana: Dalyvausim būtinai, nes tai bus jubiliejinė, 50-oji „Kuršių marių regata“!
Eva: Pirmais metais buvome pirmokės – išsigandusiomis akimis ir drebančiomis kojytėmis. Prisiminus praėjusių metų orus net šiurpas nupurto (48-oje „Kuršių marių regatoje“ netrūko didelių vėjų, daliai jachtų lūžo stiebai, plyšo burės). Džiaugėmės, kad mums pavyko suplaukti be nuostolių, nesuplėšius burių ir nesulaužius laivo. Tikrai buvo daug įtampų, įgulos kampų šlifavimo. Šie metai daug smagesni – jau turime vienerių metu patirtį, žinome, kas mūsų laukia, o su neblogais orais ir nuotaikos buvo puikios.
Kokie jūsų įgulos tolimesni planai ir ambicijos?
Vilma: Toliau treniruotis ir išlaikyti pastovią įgulą. Taip pat ieškome rėmėjų naujam laivui, kas leistų mums siekti dar aukštesnių rezultatų.
Lijana: Buriuoti ir laimėti! Ir visada išlikti Mūzomis.
