Toks netikėtas viražas, kurio realiai nesitikėjo nei investuotojai, nei lažybų kontoros ir daugelis politikų, sukėlė šoką finansų rinkoms, kuris truko 2 – 3 dienas. Dabar jau praėjus beveik mėnesiui po balsavimo finansų rinkos grįžo į buvusius lygius ir neigiamo efekto nebematyti.
Vokietijos bei Prancūzijos akcijų kainų tendencijas atspindintys indeksai, atitinkamai DAX bei CAC40, sugrįžo į buvusius lygius, o Londono biržos svarbiausių 100 bendrovių akcijų indeksas FTSE100 netgi fiksavo 7 proc. prieaugį.
Tiesa, Londono indeksas teigiamą poslinkį fiksavo svaro dėka, kuris prarado panašų kiekį vertės kitų valiutų atžvilgiu.
Kyla klausimas, kodėl rinkos nebereaguoja į neigiamą britų sprendimą, kodėl joms nerūpi iš Europos sąjungos besitraukianti viena svarbiausių regiono ekonomikų.
Atsakymas, greičiausiai, slypi Europos Centrinio Banko (ECB) politikoje, kuri pasižymi pinigų „spausdinimu“ ir tęsiasi jau ilgiau nei metus.
Rinkos yra užtvindytos lengvai prieinamais ir pigiais pinigais. Indėlių palūkanos „atsigulė“ ant nulinės žymos ir net „dairosi“ į neigiamą sritį.
Valstybių obligacijos, kurios laikomos saugia investicija, taip pat neduoda grąžos. Pavyzdžiui, Vokietijos 10 metų obligacijos duoda neigiamą 0,01 proc. grąžą.
Kitaip sakant jei 1 milijoną eurų norėtume paskolinti Vokietijai, tai tokia pinigų pasaugojimo paslauga mums kainuotų 100 eurų kasmet ir taip 10 ateinančių metų.
Čia ko gero ir yra atsakymas – nėra kur dėti pinigų, kurios ECB ir toliau spausdina ir spausdins dar iki kitų metų pabaigos. Kiekvieną mėnesį ECB į euro zoną įlieja po 80 mlrd. eurų, kurios sugeria investuotojai bei finansų įstaigos.
Tai tampa tikru galvos skausmu – kur padėti juos.
Investuotojai yra priversti rinktis rizikingesnes investicijas – bendrovių akcijas bei žaliavas.
Žinoma šios investicijos gali pasiteisinti tik esant ekonominiam augimui, tačiau pastarojo jau galima rasti Europoje, kur praktiškai visos ekonomikos auga nors ir lėtai ir turi teigiamą tendencija.
Verta pastebėti, kad tokia šalis, kaip Ispanija, kuri nustekenta praėjusios krizės, šiuo metu demonstruoja net didesnį nei 3 proc. augimą.
Taigi investuotojus gena būtinas spręsti klausimas, kur dėti pinigus, ir viltis, kad BREXIT nesugriaus globalios ekonomikos ir stiprėjimas, kuris akivaizdus Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), prigis ir ES šalyse.
Taip pat investuotojus nuo BREXIT privertė nusigręžti ir mintis, kad šiuo metu investuodamas arba duodamas pasaugoti pinigus valstybėms pasmerki save „mirti skurde“.
Investavimas į vertybinius popierius Lietuvoje nėra populiarus, nes vos apie 8 proc. gyventojų kažką daro šioje srityje, jei neskaičiuosime II pakopos pensijų fondų, kur žmonės pasyviai arba išvis nesidomi savo investicijomis.
Nepaisant to, ECB pinigų politika veikia ir pas mus – žmonės ir įmonės turi rekordines pinigų sumas, kurias neturėdami, kur padėti, aktyviai veikia nekilnojamo turto rinkoje.
Tikėtina, kad Lietuviai net neatkreipė dėmesio į BREXIT ir toliau gan aktyviai pirks žemę ir būstus, kas lems, kad kainos jei nekils (dėl didžiulės pasiūlos, kuri kyla iš įmonių neturėjimo kur dėti pinigų), tai bent jau turės stiprų palaikymą. Tikėtina, kad prie padidėjusios paklausos gali prisidėti ir Lietuvių išeiviai, kurie supranta, kad po BREXIT svarų turėjimas ar investavimas Britanijoje tampa skausmingas.
Pabaigai galima pasakyti, kad ECB pinigų spausdinimas ne tik tempia už ausų ES ekonomiką iš praeities krizės, bet ir padėjo įveikti gan netikėtą Britų periferijos ir vyresnio amžiaus žmonių sprendimą palikti ES.
