Visą paauglystę ir tolesnį gyvenimą mane slėgė neapykanta alkoholiui, normalios šeimos ilgesys ir bejėgiškumo jausmas, matant, kad nieko negaliu pakeisti. Jokie įkalbinėjimai, jokie barniai, durų rakinimas, piniginės atėmimas, rastų butelių išmetimas ar net muštynės (taip taip, kai nieko negali padaryti, imiesi ir kraštutinių priemonių) niekuo negelbėdavo. Kelias savaites besitęsiantys „užgėrimai“ vis kartodavosi.
Iš savo vaikiško naivumo kartais norėdavau mamą prirakinti prie radiatoriaus, kad tik ji vėl vidury nakties neišeitų butelio. Jei užrakindavau duris, ji tol jas trankydavo ir naktį neduodavo ramybės, kol pasiduodavau ir atrakindavau.
Tėvas ne ką padėdavo. Kartais pakeldavo savo „vyrišką ranką“, bet dažniausiai tiesiog miegodavo, kaip tuomet buvo sakoma, „be plionkės“.
Namuose tvyrojo atitinkamas kvapas. Šlapimu permirkusios sofos, tualete nuolatinio „nepataikymo“ žymės. Virtuvės grindys ir stalas nusėtas girtuokliško ėdimo pėdsakais. Valgė sriubą, prie stalo užmigo, išvertė lėkštę. Cigaretėmis pradegintos klijuotės, susvilę puodai, sudaužyta vonios kriauklė ir pan. Lig šiol stebiuosi, kaip išvengėme gaisro ar neužliejome kaimynų namų.
Tekdavo atskirai laikyti savo stalo įrankius ir prieš valgį persiplauti lėkštes.
Maisto dažnai pritrūkdavo. Prisimenu, kartą mama iš pakampių rankiojo paskutinius centus, kad užtektų buteliui, kai namuose nebuvo net duonos.
Išmokau užmaišyti miltus su vandeniu ir kepti masę ant sausos keptuvės (aliejus irgi pasibaigdavo).
Vėliau įsigudrinau vogti tėvų pinigus ir pasilikti atsargai. Kad nerastų, pinigus pakišdavau savo kambaryje po plakatais, priklijuotais ant sienos. Taip visada turėjau „juodai dienai“. Nusipirkdavau žuvies pirštelių ir batoną.
Tokius periodus keisdavo palyginti normalūs laikai. Mama po truputį išsikapanodavo iš duobės (dažniausiai, kai pragerdavo visus pinigus), apsitvarkydavo, ir kurį laiką – tris, keturis mėnesius, kartais net ilgiau – gyvendavome ramiai. Nė nesvajojau, kad išsiblaivytų ir tėvas, džiaugiausi bent dėl mamos. Bet paskui viskas prasidėdavo nuo pradžių.
Gal sunku patikėti, bet prie tokio gyvenimo galima priprasti. Tai tarsi potvyniai ar periodiniai žemės drebėjimai. Susikaupi, prisitaikai ir lauki. Ilgainiui to išmokau ir net nustojau kovoti (šaukti, rakinti duris, ieškoti, kur paslėpė pinigus). Tiesiog kantriai laukdavau, kol mama išgers savo „taurę“.
Alkoholikų vaikai priversti tapti gerais, save gelbstinčiais psichologais ir socialiniais darbuotojais.
Bet paauglystėje blogiausia ne tai. Paauglystėje baisiausia yra begalinė gėda, bejėgiškumas ir vienišumo jausmas.
Man būdavo gėda prieš draugus, gyvenančius laimingose šeimose. Matydavau, kaip jų tėvai grįžta iš darbo, kaip šnekučiuojasi, gamindami vakarienę. Tėvas snaudžia su laikraščiu ar eina į garažą. Jų namai kvepėjo šiltu maistu ir nušlifuotu parketu. Man tai atrodė gražiausio gyvenimo pavyzdys.
Kartą, kai mėginau iš namų išvaryti tėvų sugėrovę, stambią, didelę moterį, ji mane puolė smaugti ir prispaudė taip, kad negalėjau pajudėti. Šaukiausi tėvų pagalbos, bet jie buvo per girti. O paskui mane dar pamokė, kad reikia gerbti vyresnius žmones.
Kiek įmanoma, stengdavausi slėpti padėtį savo šeimoje.
Išmokau meluoti. Tekdavo išsisukinėti iš situacijos, kai į svečius ateina draugai, o tu negali įsileisti, nes namuose voliojasi jiedu.
Bet kai tu stovi kieme su draugais, o iš už kampo šlitinėdama įsuka mama, nieko nenuslėpsi. Kokį kartą gali pameluoti, kad „darbe buvo balius“, bet darbe baliai nevyksta kasdien ir iš jų nepareinama nusmukusiais purvinais treningais.
Meluoti tekdavo daug. Ir ne tik meluoti, bet ir nematyti pašaipų savo atžvilgiu. Vaikai žiaurūs, ypač paauglystėje. Turiu prisipažinti, ir man kiti „pijokų vaikai“ atrodė prastesni už mane.
Dabar suprantu, kad tokio gyvenimo nuslėpti neįmanoma. Mandagūs žmonės tiesiog neparodo, kad viską mato ir žino.
Apie savo nuoskaudas niekam negalėdavau papasakoti. Bet ne todėl, kad žmonės būtų nesupratę. Aplink visuomet atsiras neabejingų ir jautrių žmonių. Tačiau tai supratau tik po daugelio metų, kai suaugau. O tada, paauglystėje, tiesiog nežinojau, kad galima kreiptis pagalbos, kad tai apskritai įmanoma. Puikiai žinote, kaip sunku vaikui ar paaugliui pasisakyti apie šeimynines ar emocines problemas. Net anoniminės pagalbos telefonu skambinti gėda.
Psichologai, socialiniai darbuotojai ir t.t. reiškė išviešinimą, o kartu ir papildomą gėdą, nuo kurios kaip tik ir norisi pabėgti. Belikdavo užsidaryti savyje ir širdgėlą slopinti svajonėmis, kad visa tai kada nors baigsis.
Paskui aš užaugau, įgijau išsilavinimą, sukūriau savo šeimą. Tėvai suseno. Mama vis dar turi problemų ir įkrenta į „duobes“.
Dabar žinau, kad tokių kaip aš yra daug, galbūt todėl rašau šį tekstą. Niekas mums, alkoholikų vaikams, nesurengs eisenos Gedimino prospektu, nepakvies padiskutuoti į tarptautinę konferenciją, Seimas nepriims gerai veikiančio alkoholizmo prevencijos įstatymo.
Kartą visiškai atsitiktinai sužinojau apie AA (anoniminių alkoholikų) klubus. Mane pribloškė juose besilankančių žmonių skaičius. Ir visi anonimai, visiems gėda.
Prisipažinsiu, tai pirmas kartas, kai pasakoju savo istoriją. Net šeima nežino, vis dar bijau prisipažinti. Man vis dar be galo gėda.
Nenoriu pamokslauti, nes žinau, kad jokie pamokymai nuo alkoholio neatkalbės. Alkoholikai patys supranta, kad jų priklausomybė griauna gyvenimą artimiesiems. Todėl norėčiau pasakyti alkoholikų šeimos nariams: žinokite, kad nesate antrarūšiai pajuokos objektai, yra žmonių, kurie jus supranta ir užjaučia.
O kitiems pasakysiu: jei kažkur šalia jūsų gyvena „probleminė“ šeima, jei yra vaikų, būkite žmogiški, pakalbėkite su tais vaikais, parodykite jiems dėmesį, jie tikrai vieniši ir laukia jūsų, nors iš šono to gali ir nesimatyti.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite pasidalyti savo mintimis ar patirtimi? Rašykite el.p. pilieciai@delfi.lt!