Kiek laiko reikia, kad įsitikintum, jog sutikai žmogų, kuris skirtas būtent tau? Kartais vos susipažinę po mėnesio jau nutariame susituokti, kartais nugyvename po vienu stogu dešimtį metų, susilaukiame vaikų ir susikrovę lagaminus pasukame skirtingomis kryptimis. Kartais atšvenčiame sidabrines vestuves ir staiga suprantame, kad žmogus, kuriam atidavėme savo jaunystę, yra visai ne tas, su kuriuo norėtume sulaukti senatvės, nors ji jau tikrai ne už kalnų.
O kartais - kaip pasakoje - būname drauge iki dienos, kol juodą kvietimą išeiti iš šio pasaulio atsiunčia pats ponas Dievas...
Nesvarstau, kada dera ir verta iš pagrindų sujaukti savo gyvenimą, išsiskirti ir dar kartą ieškoti sau skirtosios tikrosios antrosios pusės. Nesvarstau, kas leidžia būti tikram, jog ir vėl nereikės nusivilti ir dar kartą leistis į laimės ir meilės paieškas. Nebandau spėlioti, kas laukia manęs pačios po metų, dešimties ar sidabrinių vestuvių – jei man ir mano mylimajam bus lemta kartu jų sulaukti.
Nesvarstau, ko vertos mūsų priesaikos ir ryžtas, nes nežinau, kas bus už valandos, rytoj ar po mėnesio – gal kuris nors iš mūsų sutiks tą, kuris privers net nesuabejoti, kad esamasis gyvenimas yra bespalvis ir tuščias, nors dabar kaip tik ir džiaugiamės jo spalvomis ir pilnatve.
Deja, mūsų jausmai nelaipsniuojami kaip paprasčiausi būdvardžiai. Jie nėra vien tik stiprūs, stipresni ar stipriausi – mat vieną dieną gali imti ir paaiškėti, kad stipriausi tebuvo... silpni, kad tikrųjų stipriųjų nesiekė skurdi mūsų vaizduotė, ir kad šį kartą pamilus gyvenimas prasideda iš naujo, užplūsta visa galinga savo jėga, svaiginančiu aukščiu, neaprėpiamomis begalybėmis.
Negerai, kad pasiryžusi ištekėti neturiu jokių didelių iliuzijų. Negerai, kad esu pragmatikė, suvokianti šio gyvenimo realybę. Bet ar galėčiau galvoti kitaip, kai žinau liūdną skyrybų statistiką, kai aplinkui save vien tik matau ir girdžiu apgavystes, išdavystes, viešą drabstymąsi purvais, turtų dalybas, pikantiškas slaptų meilės romanų detales. Juk esame tik žmonės – klystantys, nuodėmingi, netobuli. Todėl tikrai verčiau džiaugtis šia akimirka, mylėti čia ir dabar ir nesišvaistyti pažadais.
Meilė – pats egoistiškiausias jausmas. Net ir kuždėdami švelniausius žodžius visada pirmiausiai turime galvoje ne mylimąjį ir jo poreikius, bet save. Tu man reikalingas, aš tave myliu, be tavęs neįsivaizduoju savo gyvenimo, noriu, kad būtum mano...
Net neabejokite – mylime ne trokšdami pasiaukoti ar save atiduoti kitam, bet siekdami patenkinti savo saugumo, artumo, švelnumo, ištikimybės poreikius. Antraip kodėl taip skaudžiai išgyvename, kai mus palieka ar išduoda? Juk turėtume ne širsti ir kurti keršto planus, o tiesiog džiūgauti, kad mūsų mylimasis atrado savo tikrąją, didžiąją meilę ir laimę. Na taip, sutinku, gal man ir vertėtų būti romantiškesnei, turėti daugiau optimizmo, bet... noriu jums atskleisti savo mažytę paslaptį: aš esu gudri.
Gudri lapė, kuri saugo savo mylimąjį ne jausmingumu ir saldumu, bet paprasta moteriška išmintimi. Mano močiutė įkalė man į galvą keletą auksinių taisyklių, ir nors man vos šiek tiek daugiau nei dvidešimt, aš jau patyriau, kad niekada negalima iki galo atsiverti savo mylimam žmogui.
Nedidelė paslaptis, neįminta mįslė privers neramiai kirbėti jo širdį, skirti daugiau dėmesio ir pastangų, kad tas paslapties rūkas išsisklaidytų. Aš nesakau „neįsivaizduoju savo gyvenimo be tavęs“, aš elgiuosi taip, kad jis be manęs neįsivaizduotų savojo.
Dar pradinėje mokykloje žinojome šešėlio gudrybę: kai vejiesi – bėga, kai bėgi – vejasi. Tik kodėl netaikome šio principo santykiuose su mylimaisiais? Kodėl leidžiame jiems taip užtikrintai galvoti, kad kur jie beeitų, mes visada seksime jiems iš paskos? O juk galime bėgti pačios! Na, nesakau, kad turime išdarinėti visokius cirkus ir žeminti savo mylimus vyrus, bet truputis nerimo jiems tikrai nepakenks.
Ir ne pažadais, ne priesaikomis, ne lipšnumu juos laikome prie savęs. Juos pririšame, kai netampame jų daiktais, kuriuos galima pastumti prie kitos sienos, kai išsaugome bent metrą savo asmeninės erdvės, į kurią niekas negali įžengti, kai dirbame, turime savo pomėgių, savo bičiulių, niekada gyvenime taip ir netampančių mūsų bendrais draugais.
Juos išsaugome, kai nesekame kiekvieno jų žingsnio, kai nereikalaujame kiekvieną akimirką būti greta ir pildyti kvailas mergaitiškas mūsų užgaidas – dažniausiai vien tam, kad įsitikintume, kokios svarbios jiems esame, ir kaip labai jie trokšta mums aukotis.
Man nereikia aukos. Aš nenoriu, kad mylėdamas mane mano vyras jaustųsi auka. Pasirinkau ir pamilau žmogų, kuris vertas būti daugiau nei mano asmeniniu daiktu. Noriu šalia savęs turėti kūrybingą, ambicingą, iniciatyvią, atsakingą asmenybę, kuri skatintų tobulėti ir mane pačią. Nenoriu, kad nuo meilės priklausytų ir visas mano gyvenimas.
Taip, man svarbus mano mylimojo buvimas ir palaikymas, bet esu tikra, kad net ir be jo aš įgyvendinčiau savo svajones. Nuversčiau kalnus. Dar geriau, jei tai mes darysime kartu. Du laisvi ir drąsūs žmonės, sakantys tavo ir tau. Tik su tokia sąlyga sutikau pasakyti TAIP.
Gabi
