Viena vertus, pastūmėjo negerus signalus pradėjusi siųsti sveikata, kita vertus, – muzika, kuri visada buvo šalia ir laukė tinkamo meto išsiskleisti visa jėga. Didžiausiu postūmiu tam tapo televizinis projektas „Žvaigždžių duetai“ – superfinalininke tapusi moteris amžiams užsikrėtė meile scenai.
Saulėtą gegužės dieną žinomo verslininko dr. Kęstučio Bagdonavičiaus žmona neskubėdama dalinasi gyvenime įvykusiais pokyčiais, jų įtaka šeimyniniam gyvenimui, pasakoja apie naujausius savo projektus – vaikams ir jaunimui skirtą tarptautinį muzikinį konkursą „Muzikos talentų lyga“ ir dar tik brandinamą idėją įkurti privačią muzikos mokyklą – ir tikina, kad labai svarbu – neužmiršti mylėti save.
Daugiau laisvės, tačiau veiklos – ne ką mažiau
Dar prieš ketverius metus A. Bagdonavičienės darbo diena buvo gana įprasta: žadintuvas 6 val. ryto, pusryčiai su šeima, kelionė su vaikais į mokyklą, paskui į ofisą, darbo susitikimai, po darbo – verslo vakarienės, galiausiai ir vėl namai. Šiandien, iš ankstesnio dienos tvarkaraščio beliko nepakitusios tik pirmosios dvi valandos.
Pasak buvusios verslininkės, tai teikia didelį privalumą – galimybę laisvai planuotis kone visą dieną. Tačiau tai nereiškia, kad veiklos sumažėjo. Greičiau atvirkščiai.
Moteris pasakoja, neretai save pagaunanti prie kompiuterio vis dar dirbant vidurnaktį, ypač artėjant jos rengiamam tarptautiniam vaikų ir jaunimo meninės raiškos konkursui-festivaliui „Muzikos talentų lyga“.
„Kartais paprasčiau būti įspraustam į rėmus: atidirbi darbo valandas ir gali atsijungti nuo visko. Dabar taip nėra. Ar einu miegoti, ar anksti ryte tik pabudusi, ar dienos metu – visą laiką galvoju apie „Muzikos talentų lygą“, kuri kaip gyvas organizmas mane užvaldė „nuo iki“. Renginio metu tekdavo miegoti ir po 3 val. Jei jis būtų trukęs bent dieną ilgiau, jau turbūt būtume kritę „nebegyvi“, – juokiasi pašnekovė.
Jei nesustosi pats, tave sustabdys
A.Bagdonavičienė neslepia, kad imtis pokyčių karjeroje labiausiai paskatino sušlubavusi sveikata. Organizmas pradėjo siųsti įspėjamuosius signalus: atsirado viena, kita sveikatos problema. Teko ir operacijų imtis.
„Galiausiai tariau sau - laikas sustoti. Jei pati laiku nesustosiu, kažkas kitas sustabdys“, – primena A. Bagdonavičienė.
Nusprendusi metus pailsėti nuo aktyvios veiklos, A. Bagdonavičienė ėmė daugiau laisvo laiko skirti dukrai. Vis dažniau jos kartu vykdavo į muzikinius konkursus vaikams užsienyje, mat šiuo metu jau 13-etė Ieva, kaip ir mama, yra užsikrėtusi meile scenai.
Bekeliaujant ir vertinant įvairius muzikinius renginius, pašnekovei gimė mintis išnaudoti didelę renginių organizavimo patirtį, sukauptas žinias ir ryšius, kurie taip reikalingi, viską pradedant nuo nulio, ir suorganizuoti savo vaikų festivalį – tokį, kokiame ir pati norėtų dalyvauti: su nepriekaištinga garso ir apšvietimo kokybe, įspūdinga scenografija, dėmesiu dalyviams, vertingais apdovanojimais, televizija, tokį, į kurį norėtųsi sugrįžti kasmet.
„Pažaiskime – pavyks, nepavyks“
Pirmąją „Muzikos talentų lygą“ A. Bagdonavičienė prisimena kaip projektą „pažaiskime – pavyks nepavyks“. Vaikams ir jaunimui skirto festivalio sumanytoja ir organizatorė įsitikinusi, kad be draugų paramos jis nebūtų įvykęs. Kas dovanomis, kas prizais, kas vandeniu, kas savanoryste prisidėjo. Neskaičiuota ir pinigų iš savo kišenės.
„Sveikinu, Asta, po šito konkurso kitų konkursų Lietuvai kaip ir nebereikia“, – po pirmojo festivalio iš Panevėžio gautą įvertinimą prisimena jo rengėja. Ir tokių būta ne vieno.
Po pirmojo konkurso sėkmės gerokai lengviau tapo sulaukti palaikymo, atsirado ir piniginę paramą teikiančių rėmėjų, garsių prekių ženklų.
Pasak A. Bagdonavičienės, tapo laisviau kvėpuoti. Tačiau ne tik – atsirado tik dar didesnis azartas kitąmet padaryti dar geriau.
Nors ir šiemet jau, pasibaigus antrajai „Muzikos talentų lygai“, daug kas kartojo, kad konkursas pastebimai ūgtelėjo, prašokdamas bent kelerius metus. Iš tiesų, renginio kokybei keliami labai aukšti reikalavimai – negailime jėgų tam, kad kiekvienas, atvykęs į „Muzikos talentų lygą“, jaustųsi apgaubtas dėmesio ir kokybės. Aukščiausio lygio scenos įrengimas, dovanos, ir prizai, TV eteris – tai yra dalykai, kurių nusipelno kiekvienas dalyvis, kuris įdėjo nepaprastai daug darbo, kad paruoštų pasirodymą, vertą televizinės scenos.
„Matydama laimingus vaikų veidus, iš tėvų, vadovų ir vaikų gaudama atsiliepimus, žinau – tai didžiausia prasmė ir atsakas. Ir turbūt nėra didesnės padėkos, nei iš tėvų gauti tokią žinutę: „Vaikai prašė perduoti: važiuosime pas mūsų draugę Astą tol, kol mus priims. Ir važiuosime į visus užsienio konkursus, į kuriuos ji važiuos kaip delegacijos vadovė“, – laiminga pasakoja A. Bagdonavičienė.
Sėkmės garantijos nėra
Paklausta, ką patartų moterims, siekiančioms pokyčių, tačiau nežinančioms nuo ko atsispirti, A. Bagdonavičienė pataria pirmiausia bandyti: „Nepabandęs nesužinosi. Nėra garantijos, kad pasiseks, bet bent jau žinosi, kad pabandei pasukti kitu keliu. Kita vertus, jei iš tiesų tiki savo idėja, ji negali nepasisekti, čia tik laiko klausimas“.
Apskritai buvusi verslininkė įsitikinusi, kad pokyčiai reikalingi ne visiems. Jei esi komforto zonoje, nėra būtinybės kažką keisti. Kam remontuoti daiktą, kuris nesugedęs? Nebent verčia žingeidumas, noras pačiupinėti kažką naujo, atrasti. Nebūtinai tai turi būti pokytis. Galbūt tiesiog natūralus ėjimas, ribų ir akiračio plėtimas, savęs pažinimas.
Daugelį nuo žingsnio kažką keisti savo gyvenime atbaido nežinomybės baimė. A. Bagdonavičienė pripažįsta, kad jai tuo atžvilgiu pasisekė: šeima aprūpinta, todėl nereikėjo sukti galvos dėl to, kaip ją išmaitinti.
„Tai didelis išlaisvinantis privalumas. Vėlgi, galėjau eiti darbintis į bet kurią kompaniją. Esu tikra, kad man būtų pasiūlyta darbo vieta“, – kalbėjo pašnekovė.
Vyras vertino kaip žaidimą
Kaip į pokyčius reagavo vyras, dr. Kęstutis Bagdonavičius, vadovaujantis ERGO grupės įmonėms Baltijos šalyse, moteris pasakoja atvirai.
„Manau, iš pat pradžių žiūrėjo kaip į žaidimą. Pažaisi, atsibos ir grįši prie rimtų reikalų, – juokiasi pašnekovė. – Dabar, man rodos, jau nebetiki, kad tai tik žaidimas. Jau atsirado ir palaikymas“.
Labiausiai, atskleidžia A. Bagdonavičienė, jai įsiminė sūnaus žodžiai po apsilankymo pirmojoje „Muzikos talentų lygoje“: „Mama, aš tik dabar supratau, ką tu padarei. Labai tavim didžiuojuosi“.
Tuo metu gyvenimas šeimoje ir toliau teka savo vaga. A. Bagdonavičienės karjeros pokyčiai jo beveik nepakeitė. Bene daugiausiai skirtumų pasijaučia renkantis ir klausantis muziką.
„Muzikos klausausi kaip vertintoja: štai čia labai gerai, o čia – nei šis, nei tas. Vyras muzikos klausosi kitaip, bet per daug dėl jos ir nesiginčijame“, – šypsosi moteris.
Vienu didžiausių iššūkių šeimoje moteris įvardija bandymą atrasti laiką visiems pabūti kartu. Labiausiai šioje vietoje gelbėja Palanga, kurioje susirinkti taip mėgsta visa šeima. Prisijungia ir A. Bagdonavičienės brolis su šeimyna, ir tėvai.
Beje, ši vasara jau suplanuota: be kelių konkursų su dukra (vienas Latvijoje Jūrmaloje, kitas – Suomijoje, Turku mieste), A. Bagdonavičienė su šeima planuoja kelionę į Niujorką pas sūnų, vykstantį į vasaros stovyklą.
Kitas projektas – mokykla vaikams ir jaunimui
Su dukra lankydamasi vaikų dainų konkursuose, A. Bagdonavičienė sako atkreipusi dėmesį, kad atsiranda vis daugiau muzikos pedagogų, kurie dirba šiuolaikiškai, ir tas labai džiugina, tačiau vis dar Lietuvoje vaikai per mažai mokomi sceninės raiškos meno.
„Dainuoti dažnai (bet tikrai ne visada!) mokoma tik iš natų (ar iš įrašų), mintinai kartojant žodžius ir dažnai net neįsigilinant, apie ką jie. Jei pradėčiau mokyti vaikus dainavimo, pirmiausia liepčiau labai raiškiai perskaityti žodžius ir pasibraukti svarbiausius. Labai svarbu pačiam atlikėjui suvokti, kokią žinutę nori pasakyti klausytojui, ir tą žinutę tinkamai perduoti. Tai vadinama dainavimu širdimi.
Juk gali tekstą perskaityti vienodai, o gali taip, kad suklusčiau, tarsi paslaptį išgirdusi. Tuomet visai kitą frazę, kitą dainą gausi“, – teigia dainininkė.
Ši įžvalga vis dažniau skatina pašnekovę pagalvoti apie vaikams ir jaunimui skirtą mokyklą, kurioje daug dėmesio būtų skiriama sceninės raiškos ugdymui. Moteris įsitikinusi, kad užsienyje muzikos lavinimo mokyklose dainavimas ir sceninė raiška yra neatsiejami.
Paklausta, ar ėmusis naujos veiklos ji jaučiasi laimingesnė, A. Bagdonavičienė ilgai nesvarstydama atsako: „Tikrai negaliu ir nenoriu skųstis praeitimi. Buvau laiminga ir tada. Patiko sritis, žmonės, buvo smagu dirbti su visais klientais. Laiminga ir dabar. Svarbiausia, nepamiršti mylėti save, nes tik tuomet galėsi daryti laimingais Tave supančius žmones“.
