Dabar jie dirba čia ir gyvena, ne, negyvena, bet egzistuoja. Bet pavargo būti nevertinami – jų baigti mokslai, geros specialybės niekam nereikalingos, nes tokių yra labai daug. Netilps visi dirbti ten, kur pirmiausiai įdarbinami pažįstami ir giminaičiai...
Mes su vyru jiems negalime padėti taip, kaip norėtųsi, nes buvom ir esam dori piliečiai. Kas buvo, – nesugrąžinsi, o norėtųsi. Dabar, kai pagalvoji, kodėl nevogėm, nesukčiavom, nors galimybių buvo? Bet ir vėl tas sąžiningumas...
Kodėl nesam laiminga tauta, kodėl tiek nelaimingų vaikų, šeimų, nematome, kaip auga mūsų emigravę vaikai, anūkai? Labai skaudu ir plyšta širdis. Ir labiausiai norėčiau šį klausimą užduoti tiems, kurie nieko nepadarė ir nedaro, kad būtume laimingesni, gyvendami čia.
Tarp mano kartos žmonių dar galima surasti savo gimtinės patriotų, bet tarp mūsų vaikų patriotų – labai labai mažai. Jų pasirinkimo negalime smerkti – jie nori gyventi geriau. Tegul mūsų valstybės tuščios galvos rūpinasi pabėgėliais, o mūsų tautiečiais pasirūpins kitos šalys, nes dėl godumo sau ir savo gerovės valdžia nieko nemato. Bet gyvenimas ir jiems – ne amžinas. O mums belieka tik ilgėtis tų akimirkų, kai vaikai, sugrįžę į namus, būdavo laimingi...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti patarimus ar savo patirtį? Jūsų istorijų laukiame el.paštu pilieciai@delfi.lt. Taip pat rašinius galite siųsti naudodamiesi žemiau esančia nuoroda: